3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra
3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra
3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
pasiūlyta likti šioje aukštojoje mokykloje dėstytoju, tačiau tėvas nenorėjo išvykti iš Viekšnių,<br />
juose pasiliko ir dirbo iki gilios senatvės. Jis domėjosi istorija, liaudies medicina, kurią<br />
pritaikydavo ir praktikoje, rinko senus dokumentus, antspaudus, kitokius eksponatus. Vaistinėje<br />
buvo įkūręs įdomią ekspoziciją, kurią lankė daug ekskursijų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš<br />
kaimyninės Latvijos, Baltarusijos.<br />
Nuotraukose iš asmeninio albumo: senasis Vincentas Aleksandravičius — Juozo<br />
Aleksandravičiaus tėvas; 1962 m. su vaistinės muziejaus istorija J. Aleksandravičius supažindina<br />
Kultūros ministerijos ekspedicijos dalyvius.<br />
Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. 2. Matė daug žymių žmonių // Vienybė. — 1995. —<br />
Bal. 15: [Nuotraukoje:] Viekšnių vaistininkas J. Aleksandravičius (1896—1977) apie 1962 m. —<br />
Visas tekstas:<br />
Tėvelis svajojo, kad mūsų gimtajame name būtų įkurtas farmacijos muziejus, kad ir toliau ši<br />
įstaiga tarnautų krašto kultūrai, todėl mūsų šeima siekė įvykdyti šią jo valią. Po tėvelio mirties<br />
daug kartų kreipiausi į LTSR kultūros ministeriją, kad paimtų šią vieną seniausių Lietuvos<br />
vaistinių savo globon. Vis nesėkmingai. Kiekvieną kartą, atvykus į Viekšnius, tiesiog širdis<br />
plyšdavo, žiūrint į griūvančią, apleistą istorinę vaistinę. Dėl šito jaudinausi ne tik aš, bet ir<br />
daugelis kitų, tikrų Viekšnių miestelio ir farmacijos patriotų. Žinau, kad į tuometinę Kultūros<br />
ministeriją rašė buvusi ilgametė mūsų vaistinės darbuotoja Morta Varnienė, vėliau gyvenusi ir<br />
dirbusi Mažeikiuose, kolektyvinį laišką siuntė iš Viekšnių kilę mokslo darbuotojai ir kiti.<br />
Prisimenu, kaip su mūsų rajono valdytojo pavaduotoja Z. Kazlauskiene beldėmės į<br />
nepriklausomybę atgavusios Lietuvos Paminklosaugos departamento direktoriaus V. Zubovo<br />
kabineto duris.<br />
Ir galų gale nuostabių žmonių pastangomis senoji Viekšnių vaistinė vėl sušvito baltomis<br />
langinėmis (kaip gražiai „Vienybėje” išsireiškė Apolinaras Juodpusis). Negaliu nė apsakyti, su<br />
kokiu susijaudinimu, širdies virpesiu peržengiau naujai atgimusio mano senelių ir tėvų namo<br />
slenkstį.<br />
Štai kambarys, kuriame gimė tėvelis ir jo broliai bei vienintelė sesuo, mano broliukas ir aš.<br />
Einu toliau. Tėvelio darbo kambarys, kuriame už rašomojo stalo 1961 m. lapkričio 6 d. jis<br />
pradėjo rašyti per tūkstančio lapų atsiminimus. Toliau svetainė, mačiusi daug įžymių žmonių.<br />
Čia pas senelius ir tėvelius lankėsi Maironis, Tumas Vaižgantas, Mašiotų šeima, atvažiuodavusi<br />
iš Rygos vasaroti į Viekšnių apylinkes, kun. V. Jarulaitis, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Vanda<br />
Daugirdaitė-Sruogienė, Daugirdai, Giedraičiai, prof. Biržiškos su šeimomis, kanauninkas<br />
J. Navickas, vyskupai Staugaitis ir Borisevičius bei kiti. Šioje svetainėje stovėjo baldai, senelio<br />
pirkti iš Pavirvytės dvaro savininkų Paulavičių. Gerb. V. Sruogienė laiškuose dar neseniai<br />
teiravosi, ar jos seneliams anksčiau priklausę baldai dar tebestovi senojoje vietoje.<br />
Mūsų bute nebuvo nė vieno naujo modernaus baldo. Dalį jų senelis parsivežė iš Žagarės<br />
klebonijos, norėdamas, kad jie jam primintų mylimą dėdę kleboną Kazimierą.<br />
Mūsų šeima labai džiaugiasi, kad Viekšnių vaistinė vėl sugrįžo į senąsias atgimusias patalpas.<br />
Tik vieno norėtume: kad ji nebūtų privatizuojama, kad nepatektų į kieno nors rankas, o<br />
priklausytų mūsų mylimų Viekšnių žmonėms, miestelio ar rajono savivaldybei, kartu su įsteigtu<br />
muziejumi tarnautų šio krašto kultūros židiniu. Tuo tikslu nepasinaudojame savo teise atsiimti<br />
nacionalizuotą vaistinę ir namą, tuo tikslu dovanojame ilgus dešimtmečius mums priklausiusius<br />
senoviškus istorinius baldus ir kitus daiktus. Tik labai gaila, kad ne viskas išsaugota iš 1987<br />
metais perduotų daiktų.<br />
Noriu nuoširdžiai padėkoti visiems, prisidėjusiems prie Viekšnių senosios vaistinės atkūrimo.<br />
Man teko daugiausia tuo reikalu bendrauti su rajono valdytoju S. Pocevičium, pavaduotoja<br />
Z. Kazlauskiene, Mažeikių muziejaus direktore A. Cholodinskiene, statybinės organizacijos<br />
vadovu Kęstučiu Naciu, kuris ne kartą konsultavosi su manim, klausdamas, kaip seniau atrodė<br />
vienas ar kitas kambarys, kiemas, kuris ieškojo senoviškų detalių, įmontuotinų į restauruojamą<br />
namą, ir atidavė daug meilės vykdydamas šį užsakymą. Dėkoju ir rajono valdžiai, ir Paminklų<br />
restauravimo institutui, ir šauniesiems statybininkams, ir dabartiniam muziejaus prižiūrėtojui<br />
V. Lizdeniui. Bijau ką nors įžeisti nepaminėdama, todėl tariu širdingiausią ačiū visiems, visiems.<br />
466
Change language