14.08.2013 Views

3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

SHOW MORE
SHOW LESS

Create successful ePaper yourself

Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.

Toliau tėvelis pasakojo, kad jam pasisekę mažais keliukais į savo ūkį Sprogiškės kaime<br />

patekti. Deja, šita mylima sodyba neilgai džiugino mūsų šeimą. Tarybinė santvarka privertė<br />

užmiršti tėvelio įprastą kelionę ir ryšį su mylima žeme.<br />

Dar daug būtų galima pasakoti apie anuos žiaurius laikus, bet bijau įkyrėti. Tiesiog pabėriau<br />

žiupsnelį prisiminimų iš savo neramios vaikystės. Dieve duok, kad niekada mūsų brangiai<br />

tėviškei netektų patirti karo baisumų!<br />

Juodpusis Apolinaras. Pabaigtuvės: Po restauracijos baltomis langinėmis vėl sušvito senoji<br />

Viekšnių vaistinė // Vienybė. — 1995. — Saus. 28: iliustr.<br />

Lemežienė J. Ačiū! // Vienybė. — 1995. — Kovo 4.<br />

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. 1. Iš kartos į kartą // Vienybė. — 1995. — Bal. 12: ir<br />

nuotraukos. — Tekste: Kazimieras, Vincentas ir Juozas Aleksandravičiai. — Visas tekstas:<br />

Net keliuose mūsų šalies laikraščiuose pasirodė žinutės ir straipsniai apie restauruotą senąją<br />

Viekšnių vaistinę. Man ypač maloni šita žinia, nes Viekšnių vaistinė — mūsų šeimos gūžta. Ją<br />

mano seneliui Vincentui nupirko ir dovanojo jo dėdė, Žagarės klebonas Kazimieras<br />

Aleksandravičius (1824—1884).<br />

Šis klebonas nebuvo eilinis žmogus. Jis artimai bendravo su kunigu I. Vaišvila, Simonu<br />

Daukantu, rūpinosi Lietuvos jaunimo švietimu ir auklėjimu, jo iš lenkų kalbos išverstą<br />

Koženevskio komediją „Šiaučius ir jo šeiminykštės” vaidino dramos mėgėjai.<br />

Kunigaudamas Biržuose, jis padėjo 1863 m. sukilimo dalyviams, dovanodamas jiems visus<br />

savo arklius, parūpindamas maisto, organizuodamas sužeistųjų slaugymą. Pralaimėjus sukilimui,<br />

caro valdžia kleboną įkalino, laimei, po 3 mėnesių paleido, tačiau vis kilnodavo iš vienos<br />

parapijos į kitą, kol pagaliau, 1868 m., atsidūrė Žagarėje. Čia dirbo iki mirties. Ir vėl nenurimo.<br />

Jo pastangomis buvo įsteigta pirmoji pradžios mokykla, Valstiečių kredito draugija,<br />

kooperatyvas.<br />

Dar kunigaudamas Biržuose, Kazimieras Aleksandravičius pasiėmė pas save brolėną<br />

Vincentą, jį augino, mylėjo kaip tikrą sūnų, leido į mokslus. 1881 m. mano senelis baigė<br />

Maskvos universitete farmaciją ir keletą metų vaistininkavo Maskvoje bei kituose Rusijos<br />

miestuose. Klebonas, norėdamas, kad jo augintinis gyventų ir dirbtų Lietuvoje, 1883 m. nupirko<br />

iš varžytinių parduodamą vaistinę Viekšniuose ir dovanojo jam su sąlyga, kad šis kasmet skirtų<br />

300 rublių vieno iš neturtingų giminaičių auklėjimui, įpareigodamas šitos vaistinės niekada<br />

neparduoti, bet tokiomis pačiomis sąlygomis vėliau perduoti savo įpėdiniui — farmacininkui. Jei<br />

šeimoje neatsirastų farmacininko, tada turėtų vaistinę perduoti iš Žagarės kilusiam vaistininkui.<br />

Mano senelis Vincentas Aleksandravičius, pradėjęs dirbti šioje apleistoje vaistinėje, iš jos<br />

negaudavo pakankamai lėšų pragyvenimui, todėl ir jam materialinę paramą teikė dėdė.<br />

Sąžiningai, daug dirbdamas, senelis per 42 metus vaistinę pavertė pavyzdinga įstaiga, kurioje<br />

daugelis ano meto farmacininkų atliko praktiką. Šalia kitų, paminėtini Simonas Gaudiešis, vėliau<br />

įsikūręs Šilalėje, Antanas Kaikaris, vėliau turėjęs vaistinę Laižuvoje, kurio sūnus, ilgametis<br />

Kauno universiteto dėstytojas, įsteigęs garsųjį Kauno farmacijos muziejų, Akmenės vaistininkas<br />

Augustinas Rušinas, mūsų rajono šviesuolių mokytojų O. ir A. Rušinaičių tėvas, ir kt.<br />

Senelio džiaugsmui, jo sūnus Juozas (mano tėvas) pasirinko farmacininko specialybę ir, 1925<br />

metais Kauno Vytauto Didžiojo universitete gavęs chemiko vaistininko diplomą, paveldėjo<br />

Viekšnių vaistinę ir tęsė savo tėvo tradicijas, nuolat padėdamas besimokančiam jaunimui,<br />

sąžiningai tarnaudamas savo mylimos tėviškės žmonėms.<br />

Tėvelis labai liūdėjo, kai aš nepasirinkau tradicinės Aleksandravičių specialybės —<br />

farmacijos. Jau po tėvelio mirties, berods 1978 metais, į Viekšnius buvo atvykę tuometinio<br />

Kauno medicinos instituto farmacijos fakulteto dekanas ir kiti gerbiami darbuotojai filmuoti<br />

senąją vaistinę. Jie tada kalbino mano jaunesnįjį sūnų stoti į jų fakultetą ir tęsti gražią šeimos<br />

tradiciją. Bet kur ten! Jaunuoliui ši specialybė atrodė per daug nuobodi, reikalaujanti per daug<br />

kruopštumo ir didelio pasiaukojimo.<br />

O mano tėvelis be galo mylėjo savo darbą! Taip pat mylėjo jis savo gimtuosius Viekšnius bei<br />

jų apylinkes. Kai jis baigė Vytauto Didžiojo universitetą, jam, kaip gabiam chemikui, buvo<br />

465

Hooray! Your file is uploaded and ready to be published.

Saved successfully!

Ooh no, something went wrong!