3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Rytą šaudymas truputį aprimo. Sužinojome, kad tą naktį sovietų kareiviai, persikėlę ties
malūnu per Ventą, buvo užėmę miestelį iki bažnyčios, bet paryčiais buvo išstumti. Viekšniuose
įsitvirtino vokiečiai ir dar laikėsi beveik mėnesį.
Civilių gyventojų beveik neliko, išskyrus senelių prieglaudą, globojamą vienuolių, ir mūsų
„bunkerį” su 27 žmonėmis.
Nors ir ekstremaliomis sąlygomis, bet gyvenimas įėjo į vėžes. Anksti rytą, tarp 5 val. ir 7 val.,
nebuvo šaudoma, tada bėgdavome į namus apsitvarkyti, šį tą išvirti, pamelžti karvę. Lavickai
buvo atsivedę ožką, tai ir jos pieną pildavome į bendrą katilą. Kiek prisimenu, dažniausiai mūsų
moterys išvirdavo kruopų sriubos su antiena. Frontui artėjant, tėvelis, nuvažiavęs į mūsų ūkį
Sprogiškės kaime, parvežė ančių, kurios dabar ir gelbėjo, maitinant gausią „šeimą”. O kartą
mūsų geroji virėja Barbora Meškytė (vėliau Maneikienė), talkinama kitų moterų, iškepė net
duonos. Tėvelis rašo: „Daug gyventojų pas save priglaudęs, jų maitinimu pasirūpinti turėjau, tad
kiekvieną rytą, dar rudens rūkui gaubiant žemę, savo bailias moteris į mūsų virtuvę lydėdavau ir
jų padrąsinimui pats su jomis pabūdavau”.
Ant spiritinės lemputės rūsyje virindavome švirkštus. Brolio sužadėtinė, medicinos sesuo,
talkino tėveliui, perrišdama sužeistas moteris, leisdama vaistus. M. Jencaitei į koją buvo
susmegusios net kelios patrankos sviedinio skeveldros, o Stančikienei į krūtinę. Bijodamas
kraujo užkrėtimo, tėvelis joms duodavo tablečių, leisdavo ampulių.
Kartais vaistų atbėgdavo prieglaudos vedėja Sikorskaitė (jei neklystu, tokia buvo jos
pavardė). Ji pasakojo, kad jų prieglaudoje mirus senutei, tekę jos kūną mažais ratukais vežti
palaidoti į kapines ir, kulkoms zvimbiant, kasti duobę.
Ne kartą matėme už Ventos degančias sodybas, kurias vokiečiai naktį iš miestelio
apšaudydavo padegamaisiais sviediniais, matyt, norėdami turėti geresnį matomumą ir šitaip
apsisaugoti nuo netikėto užpuolimo. Degė Jurciaus, Šarkių ir kitų ūkininkų pastatai.
O miestelyje gaisras ir vėl, kaip per pirmąjį pasaulinį karą, nepalietė senosios mūsų vaistinės.
Vėliau girdėjome žmones kalbant, kad šis namas Aukščiausiojo saugomas, nes jame senovėje
gyvenęs žydų rabinas, jis laikomas šventuoju, garsėjęs daugybe gerų darbų.
Į mūsų rūsį ėmė ateidinėti vokiečių kareiviai, šnipinėdami, ką mes darome, kodėl pasilikome.
Apsilankydavo vokiečių karo komendanto adjutantas, jaunutis kareivėlis, kurį tėvelis
pavaišindavo skaniu naminiu vynu. Kartą jis perspėjo, jog jo vadovybė ketina iš mūsų rūsio
išvaryti visus vyrus, mobilizuoti juos apkasams kasti Latvijos pasienyje. Žinodamas, kad
Lavickas alergiškas jodui, tėvelis kelis kartus storai patepė jo ranką iki peties 10 proc. spiritiniu
šito preparato tirpalu. Ranka paraudo, atsirado baisios vandeningos pūslės. Vėl cituoju tėvelio
memuarus: „Neva man padėti gydyti sužeistuosius, rytojaus dieną atėjęs kariškas gydytojas, į
Lavicką rodydamas, kas jo rankai, paklausė. Šiam gi vokiškai nemokant, kad jau 5 mėnesius
išbėrimu serga, išverčiau. Kai paprašytas parodyti bintus atvyniojo, tai medikas nieko suprasti
negalėjo ir, galvą kraipydamas, ligoniui gulėti patarė. Kitoms sužeistosioms sulfidino tabletes
gerti patarė”.
Vokiečiai ėmė grasinti tėveliui, jog visus mus išvarys. Gerasis adjutantas perspėjo, kad gali
būti, jog per ventiliacijos angas į mūsų rūsį įmes granatų arba užminuos geležines duris. Tėvas
angas užkimšo pagalvėmis, o užminuoti ar kitaip mus sunaikinti vokiečiai nespėjo, nes vieną
naktį, spalio mėnesio pabaigoje, miestelį paliko ir pasitraukė į Latviją. Tiesa, jiems pasitraukus,
prie savo rūsio radome kažkokius minavimo įrenginius.
Mums, prie nuolatinio šaudymo pripratusiems, tyla atrodė spengianti. Prisimenu, kad namai
išdaužytais langais, dviejose vietose sviedinių pramuštu stogu atrodė baisiai nejaukūs.
Į laisvę iš rūsio ištrūkę, ėmėme vaikščioti po miestelį, visai nežinodami, kokie baisūs pavojai
mums grėsė. Pasirodo, vokiečiai buvo užminavę. Daug žmonių nukentėjo nuo minų.
Frontui nusiritus tolyn, tėvas išsiruošė į savo ūkį. Jis prisimena: „Vokiečių tankų sugadintu, o
vėliau nuo lietaus įmirkusiu keliu palengva per stotį iki Purvėnų nuvažiavęs, toliau įprasta
kryptimi Antanavos dvaro link pasukau, pamatęs per upelį susprogdintą tiltą, pievom pasukęs,
brasta pravažiuoti panorėjau, bet mane pamačiusių Purvėnų kaimo ūkininkų Ūkanio ir Stelingio
šauksmais sustabdytas buvau. Jie pranešė, kad tos pievos užminuotos. Tada su didele baime iš
vežimėlio išlipau ir arklį atgal sukdamas ankstesnėmis vėžėmis atgal išvažiavau. Vėliau
sužinojau, kad toje pakelėje net kelioliką žmonių vokiečių padėtos minos užmušė arba sužalojo”.
464