3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

išvežė. Tą pačią dieną suimtojo žmona atėjo ir verkdama po malonės prašymu pasirašyti paprašė,
tai jai nieko nesakęs, pirmoje vietoje aiškiai pasirašiau. Žinodamas, kad Sedoje stovinčiame
lietuvių batalione mano pažįstamas kunigas Šidlauskas tarnauja, jam laišką, prašydamas
mokytojui padėti, nusiunčiau. Už kelių dienų, truputį pavargęs, J. Žilevičius grįžo ir kito
suėmimo vengdamas, miestelį palikęs, kaime apsigyveno”.
Pirmojo pasaulinio karo metu Viekšnių miestelis ir jo gyventojai labai nukentėjo, daug namų
sudegė, apdegė ir bažnyčia. Turėdamas šitą karčią patirtį ir vis bijodamas naujo karo, mano tėvas
nutarė savo sode išmūryti gerą storom sienom rūsį, tiesiog gelžbetoninį bunkerį, taikos metais
pritaikytą daržovių laikymui. Virš jo skliautų supylė storą žemių sluoksnį, išvedė ventiliacijos
angą-kanalėlį, padarė geležines nuleidžiamas duris, už jų betoniniai laiptai ir dar vienos,
apkaustytos, storos ąžuolinės durys. Į šitą rūsį 1944 m. vasarą sunešė dideles dėžes, į jas supylė
šiek tiek grūdų, sudėjo rūbų ir kitų daiktų. Tėvelis ten paslėpė keletą labai jo vertinamų knygų,
kaip antai anglišką ir lenkišką enciklopedijas, taip pat Mykolo Biržiškos jam padovanotą
lietuvišką enciklopediją.
Spalio 5 d. miestelyje jautėsi nerimas. Santeklių ir geležinkelio stoties pusėje girdėjosi
intensyvus šaudymas. Mūsų vaistinės sanitarė Stasė Žukauskaitė, pasiklausiusi šitų garsų, taikliai
apibūdino: „Verd kap bulbynė!” Sugulėme nenusirengę, bet užmigti negalėjome. Staiga visą
namą sudrebino sprogimas. Ūžė lėktuvai, buvo „pakabintos lempos” — taip vadinome
apšvietimui kariuomenės naudojamas raketas, — birbė tankai, pliūpsėjo automatų serijos.
Išsigandę sulindome į rūsį po virtuve. Tas rūsys buvo išmūrytas iš didelių keturkampių tašytų
akmenų, kuriuos caro laikais statybininkai buvo atgabenę iš Skandinavijos. Mat buvo planuota
iškasti kanalą, jungiantį Ventą su Dubysa. Tam tikslui norėta ištiesinti Ventos vingius, o krantus
išgrįsti šitais akmenimis. Vėliau, projekto atsisakius, tuos akmenis pardavinėjo gyventojams, ir
mano senelis jų taip pat nusipirko.
Į šitą rūsį anga labai siaura, laiptai įviji, tad ligonės bobutės niekaip įnešti negalėjome. Be to,
ji maldavo jos nejudinti, tad teko ją palikti kambaryje. Su ja pasiliko ir antroji bobutė, sakydama,
kad jai jau laikas mirti ir nieko nebijanti.
O aš dar niekad nebuvau taip bijojusi, kaip tą naktį. Retsykiais brolis išlipdavo pasidairyti. Iš
vienos tokios žvalgybos grįžęs, kažką pašnibždėjo tėveliui, ir abu išėjo. Išgirdome virtuvėje
žvanginant raktus, kurie visada ten kabėdavo ant sienos. Paskui abu vyrai grįžo ir pasakė:
„Nekelkit panikos, elkitės ramiai. Kraustysimės į sodo rūsį, nes miestelis dega”.
Bobutę paguldė ant neštuvų, miegantį mažąjį broliuką nunešė su visa lovute, suaugę griebė
patalynę, rūbus, o mane ir Irutę brolis, paėmęs už rankų, išvedė į kiemą, liepęs pasilenkus bėgti.
Buvo šviesu nuo rausvos gaisrų pašvaistės, kulkos zvimbė virš galvų, atsimušdamos į ūkinio
pastato plytinę sieną, Nuo šūvių mus saugojo mūrinė tvora, palei kurią ir bėgome. Šalia esančioje
dabartinėje stalių dirbtuvėje kaleno kulkosvaidis.
Įpuolėme į rūsį. Užleido sunkias geležines duris, ir pasijutome saugesni. Moterys ėmė garsiai
kalbėti litaniją. Gal pirmą kartą gyvenime taip karštai meldžiausi ir aš.
Staiga į duris subarbeno. „O Jėzau!” — garsiai sušukome, mirtinai išsigandę. Dar sykį
pabeldus, tėvelis paklausė: „Kas ten?” Pasirodo, atbėgo kaimynas Antanas Stančikas prašyti
pagalbos, nes sužeidė jo žmoną. Jų šeima glaudėsi netoli pirties iškastoje slėptuvėje. Tėvelis tuoj
pasiryžo eiti. Mes į ašaras. O jis ramiai atsakė: „Kaip aš galiu neiti? Juk aš medikas, turiu suteikti
pagalbą!” Tėvas dar caro kariuomenėje buvo baigęs felčerių mokyklą, o paskui Kauno Vytauto
Didžiojo universitete įsigijęs chemiko-vaistininko diplomą.
Netrukus tėvelis grižo ir pasakė, kad ten, toje žeminėje, pasruvusiai kraujais ligonei pasilikti
neįmanoma ir jis pakvietęs visą Stančikų šeimą kraustytis pas mus.
Vos jie įsikūrė, vėl beldimas į duris. Šį kartą, ant kupros užsivertęs sužeistą Marijoną Jencaitę,
atbėgo kaimynas Kazys Jedinka.
Tą naktį, nebegalėdami iškęsti šaudymo, pas mus dar atsikraustė Vlado Jedinkos, Akavicko,
Lavickų šeimos, atėjo Biržiškų auklė Anusėlė su šuniuku Gnomu. Savo bunkeryje jau turėjome
ne tik sužeistųjų, senučių, bet ir vaikų, nes Lavickų duktė Aldona atsinešė dar dvi savo mažas
mergytes.
463