3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Vokiečių kareiviai nebuvo piktybiški, atvirkščiai, jie buvo drausmingi, ramūs, net geranoriški
civilių gyventojų atžvilgiu. Kartą su mama, grįždamos iš parduotuvės, pamatėme prie vieškelio
ant akmeninio stulpelio, nuo seno skirto arkliams pririšti, sėdintį jaunutį kareivį, kažką laikantį
rankoje. Pastebėjęs mūsų nustebusius žvilgsnius, jis atgniaužė delną ir parodė švenčiausiosios
Mergelės Marijos paveikslėlį. Kadangi abi su mama gerai kalbėjome vokiškai, užsimezgė
pokalbis. Kareivis paaiškino, kad čia, po alyvomis, jam ramu, toliau nuo draugų jis ateinąs
pasimelsti. Mamai pagailo to jaunuolio ir pakvietė užeiti. Bruno Bochmas buvo katalikas,
mobilizuotas karui baigiantis iš mokyklos suolo. Nuo to laiko jis dažnai pas mus užbėgdavo.
Kartą prasitarė, kad armijos kareivių nereikia bijoti, nes baisūs esą tik „SS” daliniai ir
„rudmarškiniai”.
Netruko ir jie pasirodyti: ėmė gaudyti civilius gyventojus iš miestelio ir kaimų, varyti apkasų
kasti. Didelį prieštankinį griovį išrausė ties Raudonskardžiu, perkirsdami svarbų kelią Akmenė—
Viekšniai—Mažeikiai. Apkasai jau vingiavo palei Virvytę, Santeklių miške, taip pat Ventos
kairiajame krante, kur iškirto visus krūmus ir medžius, matyt, kad matomumas būtų geresnis.
Mūsų didelis daržas buvo už miestelio pirties, prie vadinamųjų Užbravarių. Ten kareiviai ėmė
kasti apkasus, tad skubiai turėjome sudoroti derlių, nukasti bulves.
Esesininkai suėmė daug gyventojų, įtariamų prijaučiant bolševikams. Į jų būrį pakliuvo ir
visai nekaltų žmonių. Juos išvežė į Mažeikių kalėjimą. Tarp jų buvo ir tėveliui gerai pažįstami
Augustinas Pundzius, Antanas Kaminskas ir kt. Jų šeimų nariai, atbėgę pas mano tėvelį, prašė
gelbėti. O frontas jau visai priartėjęs, susišaudymas vyko maždaug už 8 km. Visą gyvenimą
vadovaudamasis humanistiniais idealais, mano tėvas Aleksandravičius pasiryžo jiems padėti.
Kaip šiandien prisimenu, kaip mes su mama maldavome tėvelį nerizikuoti, nevažiuoti į
Mažeikius. Bet kur ten perkalbėsi užsispyrusį žemaitį! Kitos priemonės neturėdamas, tėvas
vežime paslėpė 6 litrus spirito ir išvažiavo likimo laimės svetimiems žmonėms ieškoti.
Sovietinei kariuomenei artėjant, visa apskrities valdžia buvo didelėje panikoje. Pacituosiu
tėvelio atsiminimus: „Nė su vienu aukštu Lietuvos pareigūnu Mažeikiuose susikalbėti negalėjau.
Apskrities viršininkas pas saugumo viršininką pasiuntė, o šiojo niekur surasti negalėjau. Kaip
kvailas gatvėmis vaikščiojau. Pro kalėjimą praeidamas, išgirdau viekšniškių suimtųjų šauksmus,
prašymus juos gelbėti. Visai nusiminiau, nebežinojau ko griebtis. Gatvėje sutikau priešais
ateinantį Lietuvos kariuomenės pulkininko uniforma pasipuošusį karininką Matulionį. Studentu
būdamas, jį, dar jauną leitenantą, gerai pažinau, tai priėjęs savo rūpesčius jam išdėsčiau. Šis man
į žandarų viršininką kreiptis patarė ir pats mane pas to pareigūno vertėją, jauną gražią moterį į
butą nuvedė. Man paprašius, ta ponia suimtuosius gelbėti neatsisakė ir pas jos šefą eiti liepė.
Grįžęs prie vežimo, pasiėmiau spiritą ir su pilnu portfeliu nuėjau į Dakinevičiaus namą, kuriame
buvo žandarmerija. Mano laimė, viršininkas mane priėmė, o jam kažkur išėjus, vertėja patarė
apie reikalą kol kas nekalbėti, tik žandarą gerai prigirdžius, prašyti. Pasirodo, kad tos pačios
nakties 24 val. Mažeikių civilinė administracija pasitraukė, o jos vietoje karinis komendantas
valdžią perimti turėjo, šis gi rytojaus rytą visus kalinius be jokio teismo sušaudyti ruošėsi. Atėjus
vakarui, pralinksmėjusiam žandarui savo prašymą išdėsčiau, bet jis apie tai nė kalbėti
nepanorėjo. Jo vertėjos Kolbergienės užtarimo žodžiai irgi nieko nereiškė. Žinodamas, kad tas
pareigūnas labai stiprią galvą turi ir išgerti neatsisako, nutariau jį toliau vaišinti, o pats savo
taurelę atsargiai ant grindų išpildavau. Svaigalus baigiant, į netoli esančią vaistinę užbėgęs iš
pažįstamos provizorės Eugenijos Motuzaitės du kg spirito pasiskolinau. Žmonių gelbėjimui ji
neatsisakė paskolinti, tik prašė greit grąžinti.
Jau artėjo naktis, o užsispyręs vokietis vis nepasidavė. Galų gale suminkštėjęs žandaras
saugumo viršininką Fabijonavičių pažadinti liepė ir, šiam pasirodžius, suimtuosius viekšniškius
paleisti įsakė. Šis apie 50 lietuvių, dar tiek pat rusų parašiutininkų palikęs, išleido. Tikslą
pasiekęs, savo vežiman išleistą A. Pundzių įsisodinęs, Viekšnių link išvažiavau”.
Rytą tėvelis vėl išsiruošė į Mažeikius, norėdamas atiduoti skolą vaistininkei Motuzaitei, ir
sužinojo, kad likusius kalėjime žmones vokiečiai sušaudė, o išsiblaivęs žandarų viršininkas
niekaip negalėjo suprasti, kaip tiek daug suimtųjų išvakarėse dingo iš kalėjimo.
Labai įdomu, ar dar yra gyvų tada tėvelio išgelbėtų žmonių? Būtų įdomu, jei jie atsilieptų.
Tą neramią vasarą mano tėvelis padėjo dar vienam viekšniškiui. Sklaidau jo atsiminimus:
„Vieną karštą vasaros dieną išgirdome, kad suėmė mokytoją J. Žilevičių ir į Sedos kalėjimą
462