3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

daryti, ar pasilikti savo namuose, ar trauktis kur nors į kaimą, o gal, pasikinkius arklius, leistis į
tolimą kelionę vakarų kryptimi.
Pro mano gimtuosius namus važiavo ir važiavo daugybė šeimų iš Aukštaitijos, Vidurio ir Rytų
Lietuvos, tolimiausių vietovių. Daugelis vedėsi karves, pririštas prie vežimų. Ratuose pūpsojo
manta, ant jos sėdėjo seneliai ir vaikai.
Mūsų šeimai pajudėti iš namų buvo labai sudėtinga. Mano tėvas, Juozas Aleksandravičius,
nestiprios sveikatos žmogus, dar I pasaulinio karo metu Karpatuose, tarnaudamas caro armijoje
peršaldęs kojas, kentėjo nuo reumato, broliukas — invalidas, bobutė po insulto nevaikščiojo,
tėvelio tetai jau per 80 metų. Ilgai svarstę, tėvai nutarė pasilikti.
Mano gimtieji namai — senoji Viekšnių vaistinė — stovi kamputyje prie tuometinės erdvios
turgaus aikštės, į kurią žvaigždiniu būdu įsilieja net kelios gatvės. Arčiausiai, dešinėje, Akmenės
gatvė, kuri tada buvo pagrindinė susisiekimo su Šiaulių kryptimi esančiais miesteliais arterija.
Dabartinio plento nebuvo, visas judėjimas vyko per miestelio centrą kurio išplanavimas, beje,
dabar bjauriai sugadintas, pagal nežinia kokių architektų projektus vos ne viduryje aikštės įkišus
maisto parduotuvės ir valgyklos pastatą, toliau be jokios tvarkos buities paviljoną, profesinės
technikos mokyklos ir kitus pastatus. Apie senųjų istorinių miestelių centrų sujaukimą
respublikinėje spaudoje nemažai rašė architektai ir istorikai. Labai gaila kad, ši „mada” palietė
gražų ir mielą Žemaitijos miestelį Viekšnius.
Bet grįžkime į 1944 metų vasarą. Mums, vaikams, viskas buvo įdomu ir mes nesupratome
artėjančios grėsmės. Oras nuostabus, karšta, saulėta, kasdien maudydavomės Ventoje,
džiaugėmės šiluma. Į miestelį ir jo apylinkes privažiavo daug įdomių žmonių, pasitraukusių iš
Kauno ir Vilniaus. Į Bugių dvarelį parvyko ir gerbiamoji mūsų istorikė Vanda Daugirdaitė-
Sruogienė su dukterimi Dalia. Mes sulaukėme mano brolio, tuomet uždaryto Kauno universiteto
studento, ir jo sužadėtinės Irenos Skomsgirdaitės. Jie buvo pasiryžę trauktis į Vakarus, bet
trumpam sustojo Viekšniuose ir... įstrigo. O broliui tikrai reikėjo pasitraukti nuo artėjančių
bolševikų, nes jis Kaune dalyvavo 1941 m. sukilime prieš sovietus. Tarp kitko, už Lietuvos
laisvę jis kovojo ir vokiečių okupacijos metais. Cituoju Kanadoje leidžiamų „Tėviškės žiburių”
1992 m. Nr. 7 „Vokiečių okupacijos metu „Sakalo” (Prano Staškonio) grupėje, kuri projektavo,
konstravo trumpų bangų slaptą siųstuvą, B. Kontrimas (tai mano brolis, jo tėvas buvo Viekšnių
gydytojas Edvardas Kontrimas, miręs 1925 m. — Z. N-A. pastaba) buvo vyriausias
konstruktorius, pagaminęs „Žalgirį”... Užbėgsiu įvykiams už akių. Praūžus frontui, brolis su
Irena grįžo į Kauną, kur vėl įsijungė į pogrindžio veiklą prieš naujuosius okupantus, tačiau ši
veikla tęsėsi neilgai. 1946 m. buvo išduotas, suimtas ir žuvo Magadano lageriuose, o nuo
suėmimo spėjusioms pasislėpti žmonai Irenai ir jos motinai kurį laiką slaptą prieglobstį suteikė
šviesaus atminimo Viekšnių medicinos seselė Amelija Putraitė.
1944 m. vasarą kelis kartus pėsti buvome nuėję į Bugius, kur daugiausiai kalbėjome apie
ateitį. Vis sukosi klausimas: „Ką daryti?” Įnirtingi mūšiai vyko ties Šiauliais, paskui frontas
atsirito iki Papilės ir... sustojo. Beveik kiekvieną dieną į Viekšnių kapines atveždavo laidoti
žuvusiuosius, daugiausiai apdegusius tankistus. Su draugėmis nubėgdavome pažiūrėti ir
pašiurpusios stebėdavome tas liūdnas apeigas. Tiek senosiose, tiek naujosiose kapinėse rikiavosi
tvarkingi balti beržiniai kryžiai su užrašais. Gaila, nekilo mintis nurašyti tas pavardes. Visas
plotas nuo vartų iki seno akmeninio kryžiaus, kairėje ir dešinėje tako pusėje naujosiose kapinėse
buvo prismaigstyta tų kryželių, kuriuos po karo barbariškai sunaikino naujoji valdžia.
Į Viekšnius prigužėjo daugybė vokiečių kareivių. Mūrinėje mokykloje įsikūrė karo ligoninė.
Sekmadieniais bažnyčioje jų kapelionas laikė mišias. Kelis kartus medinėje (dabar nugriautoje)
mokykloje vyko rimtos simfoninės muzikos koncertai. Į vaistinę atėjęs kapelmeisteris prašė
paskolinti mūsų pianiną, tačiau tėvelis, bijodamas jo netekti, paprašė užeiti vėliau, o per tą laiką
pianiną paslėpė vaistinės sandėlyje, kur, apkrautas vaistų dėželėmis, jis išbuvo per frontą ir net
buvo peršautas, laimei nesugadinant jo stygų.
Vokiečių komendantūra įsikūrė Biržiškų name. Mes su Irute dažnai nubėgdavome pas
profesorių Biržiškų ištikimąją Anusėlę, buvusią auklę, jai nunešdamos mamos įduotos karštos
sriubos ar kitokio maisto, nes ji buvo likusi viena saugoti namo ir jame esančių daiktų. Anusėlė
glaudėsi kambarėlyje prie virtuvės, o iš kitų kambarių, užimtų kariškių, sklisdavo muzika, garsus
klegėjimas.
461