3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Lietuvos ir dar toliau važiavę gydytis nuo vėžio, kurį vaistininkas dažnai gydydavęs ir
išgydydavęs miškine sidabražole ir kitomis vaistažolėmis. Galbūt J. Aleksandravičius domėjosi
mažąja grafika, nes jo knygos buvo su knygų ženklais, receptų blankai, vaistų etiketės, kiek
įmanoma, meniški.
Pavyko rasti paties J. Aleksandravičiaus ranka 1940 m. rašytas žinias apie stažą, kurios
patikslina kai kurias iki šiol skelbtas datas (kalba netaisyta).
Žinios apie stažą
Chemiko-vaistininko Juozo Aleksandravičiaus
Nuo 1912 m. rugpjūčio mėn. 1 d. iki 1915 m. liepos mėn. 1 d. dirbau mokiniu Viekšnių vaist.
Mažeikių apskr.
Nuo 1915 m. lapkričio mėn. iki 1916 m. rugpjūčio mėn. dirbau felčerio mokiniu
prikomandiruotu prie vaistinės Leib-gvardijos Volyniaus pulko, atsargos bataliono, lazareto.
Leningrade.
Nuo 1916 m. gruodžio mėn. 1 d. iki 1917 m. spalio mėn. 24 d. dirbau vaist. padėjėju
kariškose vaistinėse 8-os armijos fronte. Lauko vaist. N. 3 ir lauko atsargos ligoninėje N. 271
vaistinėje.
Nuo 1917 m. gruodžio mėn. iki 1918 m. liepos mėn. dirbau vaist. padėjėju Gochbergo
vaistinėje Kadijevkos mieste Jekaterinoslavo red.
Nuo 1918 m. liepos mėn. 10 d. iki 1921 m. sausio mėn. dirbau vaist. padėjėju Viekšnių
vaistinėje.
Nuo 1924 m. (mėnesio ir dienos nežinau, buvo pranešta VRM Sveikatos Depart. Farmac.
skyriui) iki šiol dirbu Viekšnių vaistinėje.
Nuo 1926 m. balandžio mėn. 11 d. esu Viekšnių vaistinės vedėju.
Savo stažui įrodyti dokumentų neturiu. Atsakomybė už neteisingų žinių suteikimą man yra
žinoma.
Chem. vaist. J. Aleksandravičius
1940 m. gruodžio mėn. 23 d.
Viekšniai
P. S. Perrašiau kaip buvo — su klaida. Antras sakinys J. Aleksandravičiaus taisytas — žodžiai
numeruoti, bet sunku suprasti. Turbūt turėjo būti taip: ...prikomandiruotu prie atsargos bataliono
Leib-gvardijos Volyniaus pulko lazareto vaistinės Leningrade. Bet kas žino, palikau kaip yra.
Nuotraukose: Viekšnių istorija vaistų etiketėse. Viekšnių vaistinės vaistų etiketės
ikitarybiniame laikotarpyje ir senesnės. Galgonų lašus viekšniškiai dar prisimena, visai neseniai
girdėjau minint. Čia taip pat vienas iš receptų. Gal paskutinis ikitarybinio laikotarpio.
Fotografuota mano. Bronius Kerys.
Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Laiko verpetai // Vienybė. — 1994. — Lapkr. 5, 9,
12. — Tekste: 1944 metai. „Mano gimtieji namai — senoji Viekšnių vaistinė — stovi kamputyje
prie tuometinės erdvios turgaus aikštės, į kurią žvaigždiniu būdu įsilieja net kelios gatvės. [...].
Išsigandę sulindome į rūsį po virtuve. Tas rūsys buvo išmūrytas iš didelių keturkampių tašytų
akmenų, kuriuos caro laikais statybininkai buvo atgabenę iš Skandinavijos. Mat buvo planuota
iškasti kanalą, jungiantį Ventą su Dubysa. Tam tikslui norėta ištiesinti Ventos vingius, o krantus
išgrįsti šitais akmenimis. Vėliau, projekto atsisakius, tuos akmenis pardavinėjo gyventojams, ir
mano senelis jų taip pat nusipirko.”
Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Laiko verpetai // Vienybė. — 1994. — Lapkr. 5, 9,
12. — Visas tekstas:
Pažvelgiau į spalio 5-osios kalendorių ir krūptelėjau. Ši diena viena iš šiurpiausių mano
gyvenime, o šiemet net jubiliejine: prieš 50 metų karo lavina užgriuvo mano gimtuosius
Viekšnius.
1944 m. vasara buvo nerami. Kažkur rytuose jau girdėjosi duslus patrankų dundesys.
Suaugusieji vaikščiojo susirūpinę, dažnai kalbėdami apie artėjantį pavojų, spręsdami dilemą: ką
460