3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Kaip paprastai būna, nelepino darbo pradžia. Užtat visi įgūdžiai vėliau pravertė. Gal kiek
priekabūs atrodė J. Aleksandravičiaus reikalavimai bet kokį chemikalą ar indą grąžinti ne tik į tą
pačią vietą, bet ir į tokią pačią padėtį, tačiau šita tvarka padėjo sparčiai suktis, išvengti
apsirikimų.
Visais laikais kelia pagarbą vaistininko profesija. Iš jų rankų gauname tai, kas ir sunkiausią,
prie lovos prikaustytą ligonį pakelia, grąžina į gyvenimą, o ir kitus negalavimus greitai, kaip
ranka nuima. Štai kodėl kiekvienas viekšniškis gerai pažįsta ir gerbia E. Tomkevičienę.
O buvo laikai, kai vaistinės paslaugomis naudojosi tik išrinktieji. Buržuazijos valdymo metais
į pastatą miestelio aikštėje užsukdavo tik tie, kurie litą kišenėje turėjo. Dvarų panelės ir ponios
užsisakydavo vaistų nuo galvos skausmų, peršalimo. Buvo pasidarę lyg ir mada atvažiavus į
centrą ką nors parsivežti iš vaistinės. Tuo tarpu smulkūs valstiečiai, samdiniai kelio į vaistinę
nežinojo. Tačiau tai nereiškia, jog jie nesirgo. Sirgo, tik kaimas gydėsi žolelėmis, uogomis.
Gaila, dabar žmonės užmiršo gamtos gėrybių galią. Nors menkiausias negalavimas, iškart
reikalaujama tablečių. O juk kartais žymiai sveikiau gerti arbatėles, negu vartoti stiprius chemikų
sukurtus „stebuklus”. Blogai, kad ir retas gydytojas rekomenduoja gydytis vaistažolėmis. Nuo jų
tiek atpratome ir įjunkome į preparatus, jog šių neišrašius, medikais imame nepasitikėti.
Farmacininkų darbas atsakingas. Nors dabar dauguma medikamentų gaunama iškart tinkamų
vartojimui, tačiau nėra dienos, kad nereikėtų ruošti mikstūrų, miltelių. Prie svarstyklių reikia
didelio atidumo, miligramais rūšiuojant įvairias medžiagas. Suklydus gali ne tik nepadėti, bet ir
pakenkti. Štai tokios klaidos ir bijo E. Tomkevičienė. Bijo, nors nepadarė nė sykio per
penkiasdešimt metų.
Vieninteliai nusižengimai — du kartus pavėlavo į darbą. Tik du kartus, nors augino šeimą,
turėjo visokių problemų, rūpesčių. Tačiau darbas jai buvo šventas dalykas. Būdavo atvejų, kada
reikėdavo žmogui padėti ir po darbo, atidaryti vaistinės stalčius vidurnakty, bet niekada neatsakė,
nesiskundė, nedejavo.
E. Tomkevičienė tebėra žvali, tad kyla klausimas, kodėl atsisveikino su darbu.
— Anūkai neleidžia. Penketas jų, — sako močiutė, primindama, jog darželinukai ir su
darželiu atsisveikino, o mokyklinukams taip pat pravers senelės priežiūra.
Mintimis ji neatsisveikino su darbu. Turėdama laisvų valandėlių, sėda prie storo sąsiuvinio ir
rašo Viekšnių vaistinės istoriją. Užfiksuoja, ką pati išgyveno, atkuria J. Aleksandravičiaus
pasakojimus.
— Jeigu kada restauruos senąją vaistinę, gal pravers ir mano metraštis, — sako farmacininkė
veteranė.
Kerys Bronius. Grindys pradilo po kojomis // Vienybė. — 1993. — Birž. 12: ir vaistų
etikečių nuotrauka. — Visas tekstas:
Šiandien, kai atrodo iš mūsų gyvenimo nejučia dingsta kažkas svarbaus — gal sąžinė, gal
apskritai žmoniškumas ir Tėvynė vis svetimesnė, vis daugiau žmonių ieško dvasinės atramos
praeityje. Gal todėl beveik kasdien šviežios gėlės ant Juozo Aleksandravičiaus kapo, gal tikrai
viekšniškiams šio vienintelio žmogaus atminimas svarbesnis.
„Vienybėje” ne kartą rašyta apie J. Aleksandravičių. Viename iš straipsnių 1987 m.
T. Statkuvienė pasakojo: „Kartu mokiausi su Sofija Aleksandravičiūte. Dažnai lankydavausi jos
namuose. Iš jų šeimos mokiausi gražaus bendravimo, pagarbos vienas kitam... Mačiau
J. Aleksandravičiaus reiklumą, jo troškimą išmokyti mus kruopštumo, pagarbos ir meilės darbui.
Darbas vaistinėje buvo gyvenimo mokykla. Joje išmokau tvarkingumo, nuoširdumo, o
svarbiausia — teisybės.” J. Aleksandravičius vien Viekšnių vaistinėje dirbo apie pusę šimtmečio.
Daugelio viekšniškių ir svečių atmintyje vaistinė tebėra svarbi vieta, kurią dabar reikėtų
patvarkyti. Vertėtų ir dažniau pagerbti J. Aleksandravičiaus atminimą viešai. Manau, vaistinė
turėjo tapti muziejumi tuoj po uždarymo — tada reikėjo tik nedidelio remonto. Vargu ar kurį
viekšniškį bejaudins ši vaistinė po numatyto perstatymo. Net ir dabar gal ne vienam viekšniškiui
būtų įdomu apsilankyti šioje vaistinėje tokioje, kokia dar yra, pamatyti vaistininko darbo vietoje
beveik kiaurai pradilusias storas grindis...
Taip ir liko neištirta, neaprašyta kita J. Aleksandravičiaus veikla. Teko girdėti, kad jis rašęs
Viekšnių istoriją, nesutikęs su M. Biržiškos nuomone, palikęs įvairių rankraščių, pas jį iš visos
459