3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra
3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra
3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra
You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
nuoširdų kolektyvą įsijungė 1980-aisiais, kai jau nebebuvo senojo vaistininko Juozo<br />
Aleksandravičiaus, o pati vaistinė persikėlė į dabartines, patogesnes patalpas. Bet visos neretai ir<br />
dabar mintimis nuklysta į tą senąjį pastatą, kuriame prie durų varpelis — dzinkt! — kam nors<br />
užėjus, varinės lempos ir senos ilgos lentynos su buteliukais ir dėžutėmis.<br />
Taip, kol kas tuščia senoji vaistinė, vis laukia restauratorių, kol ją prikels naujai paskirčiai —<br />
kaip rajono muziejų, deja, kol kas tik projektas teberengiamas.<br />
O vaistinės darbuotojoms savi kasdieniniai rūpesčiai, nors moterys ir neskuba dėl jų<br />
pašaliniam guostis.<br />
— Kokios čia tos mūsų problemos, — mosteli ranka amžiumi vyriausia Emilija. — Visada jų<br />
buvo ir bus. Tiktai žmonės keičiasi. Niekada seniau nepasitaikydavo, kad žmogus nepasilabinęs<br />
įeitų, su pypke ar papirosu dantyse. Visada, būdavo, kepurę nukels ir kalba maloniai. O dabar —<br />
virste įvirsta pro duris — nei kojų nusivalys, nei pasisveikins. Tik duris tranko, plūstasi,<br />
reikalauja. O kuo mes kaltos, kad tų vaistų, kokių reikia, neturim?<br />
Esu girdėjusi šmaikštaujant, kad vaistininkai — paslaptingi, uždari žmonės, ne veltui seniau<br />
juos burtininkais, raganiais vadindavo. Bet štai mano pašnekovės linksmos ir paprastos, visai<br />
nepanašios į „kerėtojas”.<br />
— Seniau tai visokiausių vaistų prigamindavome. Ponios, neturėdamos kur pinigų dėti,<br />
prašydavo padaryti auksinių piliulių. Tai mes paprastus žirnelius suvyniodavom į dėžutę ir<br />
kratydavome ilgai, visą dieną, kol jie pasidarydavo „auksiniai”. Arba „jaunystės kremą”<br />
paruošdavom turtingoms gražuolėms iš įvairiu žolelių, ekstraktų ir vaško, dabar tokių<br />
nebegamina... Vėliau, jau po karo, nebeliko jokių išmislų, prasidėjo rimtas darbas. Ir laikai buvo<br />
sunkūs, žmonės suvargę...<br />
Kas yra darbas? Priemonė, padedanti pasiekti vienokį ar kitokį pragyvenimo standartą?<br />
Kasdien besikartojantis nuobodus procesas? Pareiga? O gal bandymas įprasminti save, poreikis,<br />
suvokimas, kad gyveni ne vienas pasaulyje?<br />
— Darbas — tai žinojimas, supratimas, ko iš gyvenimo tu nori, — mąsto vedėja Bronė<br />
Rakštytė.<br />
— Tai parama, meilė žmogui, — įsitikinusi Emilija Tomkevičienė.<br />
— Darbas ir yra pats gyvenimas, — trumpai nukerta Janina Zajančkauskienė.<br />
Kasdieninis darbas vaistinėje iš šalies atrodo ramus ir paprastas. Tik kodėl taip nepastebimai,<br />
taip srauniai bėga laikas, vos nušvitusį pavasarį keičia vasara, o vasarą — ruduo? Žiūrėk, ir<br />
vaikai jau užaugo, iš gimto lizdo kaip paukščiai išskrido. Ir jau laikas poilsio. Bet gerai žinoti,<br />
kad žmonėms esi reikalinga. Taip, reikia daug žinoti, kad galėtum pagelbėti, patarti, kai atskuba<br />
nelaimei prispaudus. Kartais atokesnės vietovės vaistininkei tenka pabūti ir gydytoja, ir<br />
gailestingąja seserimi, ir guodėja. O geriausias atlyginimas už taip dalijamą nuoširdumą —<br />
žmonių pasitikėjimas, dėkinga šypsena. Štai susiruošė pensijon veteranė E. Tomkevičienė, o<br />
džiugesio balse negirdžiu. Jaučiu, kad ir atsisveikinusi su bendradarbėmis, ji ne kartą grįš į tokias<br />
pavakares, kaip kad dabar mintimis nuklysta į senąją vaistinę. Juk tarp šių sienų pratekėjo didelė<br />
gyvenimo dalis.<br />
Ruškys Vytautas. Eilutės metraštin // Vienybė. — 1988. — Spal. 11: ir E. Tomkevičienės<br />
nuotrauka. — Visas tekstas:<br />
— Reikia greičiau išeiti pensijon, kol nepadariau kokios klaidos. — pusiau juokais, pusiau<br />
rimtai su Viekšnių vaistinės bendradarbėmis atsisveikino Emilija Tomkevičienė.<br />
Beveik prieš dešimtį metų ji galėjo išeiti poilsin, tačiau ko skubėti, jei sveikata nesiskundžia.<br />
Penkiasdešimt metų, kai ji dėvi baltą farmacininkės chalatą. Įspūdinga metų atkarpa prabėgo<br />
vienoje darbovietėje. Būtent šitas apvalus skaičius ir paskatino pasirinkti rašinio heroję —<br />
paprastą, santūrią, kuklią moterį. Vaistininko profesija ne žemdirbio ar statybininko, apie kuriuos<br />
dažnai rašoma.<br />
Sunku pasakyti, kaip būtų susiklostęs valstiečių dukros Emilijos gyvenimas, jei ne tolimo<br />
giminaičio J. Aleksandravičiaus pasiūlymas dirbti vaistinėje. Anksčiau buvusi tvarka iš pradžių<br />
padirbėti mokine, o tik paskui studijuoti teoriją. Pirmieji metai prabėgo greitai, darbas patiko, tad<br />
mielai važiavo mokytis. Bet mokslas truko vos keletą mėnesių, nes liga prie lovos prikaustė<br />
motiną, reikėjo priežiūros. Tad darbui reikalingas žinias Emilija įgijo praktiniame darbe.<br />
458
Change language