3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Galop, kai visi pro duris išėjo, ant pirštų galų žengė priekin. Dar sykį apsidairęs, vaistininkui
prie ausies pasistiebė.
— Tarybinį lėktuvą numušė, du viduje buvo... Vienas negyvas, vokiečiai užkasti liepė, kito
nesurado. Gyvasis pas mane.
Vaistininkas apsižvalgė ir, sužvangėjus durų skambučiui, pradėjo su atvykėliu šneką apie orą.
— Šiandien jau nebebūsiu, — atsisuko į asistentę. — Jei kas klaus, — su reikalais išvykęs.
Pakinkė arklį (iki Tirkšlių kelio gabalas — dvidešimt kilometrų bus) ir visu keliu lėkė risčia.
Lakūnas gulėjo ant Tenio daržinės. Tenys su penkiais sūnumis, vyrais kaip ąžuolais, vos vos jį
ant tvarto užtempė — sunkus labai buvęs, dejavęs. Skubėt reikėjo, kad niekas nepamatytų. Galva
visa buvo kraujuose paplūdus, kojų nevaldė, o ir sąmonę tankiai prarasdavęs. Vaistininkas
sutvarstė lakūną, ištepė jo galvą jodu, kol pagerės — liepė žiūrėti.
Kai Pavelas Charčenka ėmė sveikti, jam reikėjo nuolatinės priežiūros. Tamsią naktį tarybinį
lakūną pervežė į Viekšnius ir įkurdino ant šviežio šieno daržinikėje pas vaistininką. Po mėnesio
šis ir vaikščioti ėmė. Aukšta kiemo tvora ir piktas šuo atbaidydavo negerą akį. Karys greitai
taisėsi, o užėjus žiemai šeimininkui pasakė:
— Ačiū už viską. Man metas atgal. Nebaigtą priešą mušiu, pas jus su pergale grįšiu.
Lakūną Charčenką į Baltarusijos miškus išlydėjo Tenys.
Kai fašistinė kariauna 1944 metais spruko iš Lietuvos, rudenį frontas atėjo iki Viekšnių.
Tarybinė Armija prisiartino nuo Ventos pusės, ir miestelis nuo Čekų kalno matėsi kaip ant delno.
Greitai fašistai pastebėjo, jog sviediniai sprogsta šone nuo vaistinės. Uraganinė ugnis tai
priartėja, tai tolsta nuo senojo vaistinės namo, bet į pastatą nekliūva nė vienas.
— Tu koreguoji rusams ugnį, — įlėkė į vaistinę įsiutęs artilerijos kapitonas. — Nudėsiu kaip
šunį, — rėkė hitlerininkas.
Mūšis vyko toliau. Matydami, kad vaistinės mūsiškiai neapšaudo ir prižiūrint provizorių
kareiviams, fašistai prie pat namo sienos atvarė tanką. Ir dabar mūsų artilerija nekliudė pastato.
Tik okupantams galutinai sprunkant iš miestelio, išdžergžgėjo tankas, pasinaudojęs čia
nesuprantama priedanga.
...1945 metų Naujųjų metų naktį atsitiko dar vienas keistas dalykas.
Į kiemą įvažiavo mašina, iš jos iššoko karininkas.
— Neuznajote? — šypsojosi įėjęs į vidų.
Visi žiūrėjo nustebę.
— Tai aš, Charčenka — jūsų ligonis. Majoras papasakojo, kad jis praėjusį rudenį miestelį
šturmavęs, antroje upės pusėje sekyklą turėjęs.
Dabar tik visi suprato, kokiu „stebuklu” išliko vaistinė.
— O dabar kur majoras Charčenka? — klausiu senuką.
— Nežinau. Buvau gavęs keletą laiškų, grįžo Ukrainon — ten jo gimtinė. Ką veikia šiandien,
negaliu pasakyti...
Žiūriu į laikrodį. Daugiau negaliu trukdyti, išvarginau nuoširdųjį pašnekovą.
— Tik bijau, — prisipažįsta atsisveikinant senukas, — kad nesuspėsiu parašyti savo knygos.
Dar tik iki 1920 metų priėjau... daug liko.
Uždarau duris. Telkšo balos. Maudosi žvirbliai. Dvi mergaitės nešasi išsprogusius „kačiukus”.
Pavasaris.
O neskubėkit taip rudenys ir žiemos! Būkit dosnūs žiedais pavasariai! Senasis vaistininkas
nori baigti savo knygą.
Norvaišas A. Grindinio akmenys // Vienybė. — 1966. — Rugs. 27.
Kviklys Bronius. Mūsų Lietuva. — 2-oji (fotogr.) laida. — Vilnius, 1992. — T. 4. — P. 429.
— Pirmas leidimas 1968 m. — Tekste: Įsteigta 1860 m. 18 amžiaus vidurio pastate, statytame
rabino Abo Jofės. Aba Jofė buvo laikomas šventuoju.
Vietinės reikšmės istorijos paminklų sąrašas // Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. —
Vilnius, 1973. — P. 51. — Tekste: Namas, kuriame 1860 m. įsikūrė pirmoji Viekšnių vaistinė.
456