3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

amžiuje aptieka iš Geldnerio įpėdinių buvo nuomojama Zeidlerio, o paskui tapo nuosavybe
Vincento Aleksandravičiaus (1853—1926 m.).”
Vaistinei 100-tas metų // Pergalės vėliava. — 1960. — Rugs. 7. — Tekste: Vaistininko Juozo
Aleksandravičiaus 35 darbo metų jubiliejus.
Janulionis A. Šimtmečio kalba // Pergalės vėliava. — 1960. — Rugs. 21, 24, 28.
Žilevičius R. Senasis vaistininkas rašo knygą... // Tiesa. — 1966. — Bal. 16. — Nr. 89
(7056). — Žinios aprašui: Iškarpa, rasta kunigo Kazimiero Andriuškos namuose. — Visas
tekstas:
Kiek sykių būsit Viekšniuose, atkreipsit dėmesį į senąją vaistinę. Sukant pro paštą, iš tolo
matosi baltos langinės, olandiškų čerpių stogas, senoviškas su gaubtu kaminas. Pačiam pastatui
apie porą šimtų metų būsią, o vaistinei daugiau kaip šimtas.
Taip susiklostė, kad dabartinis vaistinės valdytojas Juozas Aleksandravičius paveldėjo vaistinę
iš savo tėvo. Paveldėjo kartu su dideliu noru padėti paprastiems darbo žmonėms, tyliems ir
atkakliems žemaičiams, paveldėjo su Viekšnių miestelio istorijos detalėm pasakoriaus tėvo
lūpose.
Juozas prisimena pasakojimus, kaip į užpakalines duris belsdavosi 1861—63 metų sukilėliai.
Iš čia jie išsinešdavo skausmą malšinančių žolelių, drobės ir pakulų žaizdoms tvarstyti.
Vaistinėje veikia parodėlė: stovi senoviškas grūstuvas vaistams grūsti, pageltęs vaistų
receptas, išrašytas Simonui Daukantui, kuokštelis pakulų, kurias naudojo vietoj vatos. Pajuodęs,
susiraitęs odos gabalėlis. Tai budelio išrėžtas žmogaus nugaros diržas — pasirodo, ir jis buvo
taikomas medicinoje, gydytojai jį skirdavo... žaizdoms gydyti.
O jei visa tai aprašyti? — kilo kartą mintis senam vaistininkui. Iš tėvo ir senų žmonių
pasakojimų, iš savo atsiminimų, iš aplankančių vaistinę ligonių lūpų parašyti knygą.
Ir vieną žiemos vakarą gimė pirmosios eilutės. Ant stalo pamažu augo šūsnis popierių: 100,
200, 380 puslapių
O pasakoti susikaupė apie ką per septyniasdešimt gyvenimo metų.
— Taigi, 1915 m. buvau kariuomenėje Černovicuose, — prisimindamas kiekvieną
smulkmeną, pasakoja man, rankom atsirėmęs į stalą, Juozas Aleksandravičius. — Išrinko mane į
kareivių-deputatų komitetą. Susirenkame posėdin. Iš sykio atkreipiau dėmesį į rudaakį, kresną
vyruką.
— Klementas Jefremovičius, — prisistatė.
Taip susipažinau su draugu Vorošilovu. Dirbau su juo kareivių komitete vos ne iki karo
pabaigos, o paskui kelias atgal į Lietuvą. Imperialistinio karo sūkury grįžti į gimtinę buvo ne taip
jau paprasta.
1918 m., subyrėjus carinei armijai, jisai tarnavęs vaistinėje. Černovicai buvo prikimšti
vokiečių karo belaisvių. Antisanitarinėse sąlygose stovyklose žmonės mirė kaip musės.
— Gal leistumėt man pagelbėt jiems, — paprašė kartą provizoriaus, pas kurį jisai dirbo.
Provizorius leido.
O po keleto mėnesių Černovicus okupavo kaizerio kariuomenė. Vienintelį jaunojo
provizoriaus prašymą grįžti į Tėvynę patenkino ir raštą išdavė: Juozas Aleksandravičius yra
nusipelnęs vokiečių tautai.
Kaip bebūtų keista, šis kaizerinės kariaunos išduotas raštas padėjo išgelbėti ne vieną žmogų
nuo fašistinio teroro.
Aš mačiau storą ligų istorijų knygą — po karo Aleksandravičius Viekšniuose buvo viskuo:
gydytoju, vaistininku, sanitaru. Stovėjo išgriauta miestelio ligoninė, artimiausias gydytojas buvo
už 15 km Mažeikiuose, o ligos siautėjo kaip niekad.
Plūdo iš kaimų žmonės pas vaistininką, ėjo, skundėsi, teiravosi ir neišeidavo tuščiomis. Ir
dėkojo pamaldžios moterėlės ponui dievui, kad nuo karo gaisrų vaistinę išsaugojo.
O dėkoti reikėjo ne ponui dievui...
Šiltą 1941 metų rugsėjį į vaistinę atėjo pažįstamas sodietis A. Tenys iš Geidžių kaimo.
Žmogelis ilgai trypė prie durų, glamžė kepurę.
455