3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

kas už tai užmokės. Kartu su muziejaus vadovu Algirdu Gedvilu Apolonija Sriubaitė kūrė
muziejų, ekspozicijas, rinko iš Viekšnių krašto gyventojų senus buities rakandus, eksponatus
etnografinei ekspozicijai. Dirbo muziejaus prižiūrėtoja, gide. „Kiekvieną kartą gerumas
užliedavo širdį klausantis džiaugsmingų pasakojimų, kad dar tas ar kitas viekšniškis padovanojo
muziejaus etnografinei ekspozicijai senų laikų daiktą, kad buvo ekskursija, pasidžiaugusi
muziejumi ir iš jo daug naujo sužinojusi” (L. Rozga). Ne vienas muziejaus lankytojas, įsijautęs į
muziejaus atmosferą, būtį, neapsakomą senovės dvelksmą, Poliną Sriubaitę pavadindavo Gerąja
muziejaus dvasia. Sulaukusi garbingo amžiaus, jau sirgdama, Apolonija išvyko pas sūnų Alfredą
į Vilnių. Ten, vėlyvą 1988 metų rudenį, Apolonija Sriubaitė išėjo į Amžinąją Ramybę.
Ačiū Tau, Polina Sriubaite, Geroji muziejaus dvasia, kad gyvenai ir dirbai su mumis. Tavo
žingsnius ir rankų šilumą saugos jaukus muziejaus kiemelis ir žmonių širdys!
Gedvilas Algirdas. 1863 metų sukilimo pėdsakais: Iš kraštotyrininko užrašų // Vienybė. —
2000. — Bal. 27. — Tekste: „Aviacijos pradininko Lietuvoje A. Griškevičiaus memorialiniame
muziejuje Viekšniuose saugomas vieno Fermos kaimo gyventojo dovanotas medalis su užrašu
„Za usmirenije”, kuriuo galėjo būti apdovanotas kuris nors 1863 metų sukilimo malšintojas.”
Juodpusis Apolinaras. Kas naujo A. Griškevičiaus muziejuje: Kalbamės su dabartine
muziejaus prižiūrėtoja Nijole Baltutyte-Urniene, pakeitusia ilgametį šio nuostabaus kultūros
židinio globėją A. Gedvilą // Vienybė. — 2000. — Rugs. 7: ir nuotrauka. — Visas tekstas:
Kalbamės su dabartine muziejaus prižiūrėtoja Nijole Baltutyte-Urniene, pakeitusia ilgametį
šio nuostabaus kultūros židinio globėją A. Gedvilą.
Su kokiomis mintimis laimėjusi konkursą pradėjote dirbti muziejuje, kuriame greta
aviacijos pradininko A. Griškevičiaus ekspozicijos yra sukaupta itin turtingos medžiagos
apie profesorius Biržiškas, apie tautodailininką J. Rušiną ir labai brangus etnografinis
Viekšnių krašto palikimas?
Nuo pat pirmųjų dienų mane užvaldė didžiulis atsakomybės jausmas: juk iki tol čia apie du
dešimtmečius vaisingai dirbo istorikas ir kraštotyrininkas, daugelio viekšniškių ir mano
mokytojas A. Gedvilas, labai geras mokytojas, mokęs mane nuo devintos klasės, vėliau čia
dirbęs be jokio atlyginimo, netausojęs savęs. Stebiuosi ir gėriuosi jo darbštumu, kuris įkvepia ir
skatina tęsti tą gerą tradiciją.
Negalvojau ir nesitikėjau, kad daugiau nei po dvidešimties metų įeisiu į šį muziejų ir turėsiu
sekti savo buvusio mokytojo pėdom. Įdomu, tiesiog nepaaiškinama štai kas: Viekšniuose
išgyvenau beveik 40 metų, daug daug kartų praeidavau pro šį namelį, o vidun neužsukdavau. Tad
galite įsivaizduoti mano jausmus, pradėjus čia dirbti.
Viekšniai dabar Mažeikių globoje. Kokio dėmesio, kaip muziejininkė, susilaukėte iš
naujų šeimininkų?
Jokio dėmesio, jokios paramos, vadinasi, ir priekaištų: dirbi kaip išmanai, kaip supranti. Visa,
ką gavau, tai iš mokytojo A. Gedvilo, kuris net sunkiai sirgdamas, domėjosi, aiškino, patarinėjo.
Tiesa, gegužės mėnesį čia lankėsi Mažeikių muziejininkų ekskursija. Bet tik ekskursija.
Pagal specialybę esu bibliotekininkė, tad mano profesijos kolegės viekšniškės mane tiesiog
užvertė storiausiais segtuvais apie Viekšnių praeitį, todėl turėjau galimybę plačiau susipažinti ir
su A. Griškevičiaus asmenybe, ir su profesorių Biržiškų gyvenimais.
Ar bepasipildo eksponatais muziejaus ekspozicijos?
Žinoma. Visai neseniai viekšniškė I. Praspaliauskienė muziejui padovanojo kelias
fotografijas, susijusias su garsios mūsų kraštotyrininkės A. Urbienės gyvenimu Viekšniuose.
Kiek anksčiau senas Užventės kaimo gyventojas atnešė retų daiktų į etnografijos skyrių.
Žodžiu, ir tikiuosi, ir ieškau, ir laukiu.
Ekskursijos ir pavieniai žmonės turbūt neaplenkia jūsų muziejaus?
Šiemet „darbingiausi” buvo gegužės ir rugpjūčio mėnesiai. Lankėsi Kauno keliautojų klubo
nariai, Alytaus, Tauragės pedagogai, dar vasario mėnesį priėmiau Akmenės ir Mažeikių rajonų
443