3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

nebuvo slaptosios organizacijos sąrašuose, jį akylai sekė policija, jam buvo uždrausta mokytis ir
tarnauti valdiškose įstaigose. 1829 m. rudenį A. Griškevičius pagaliau pradeda dirbti Vilniaus
gubernijos valdybos kanceliarijos raštininku. Prasidėjus 1831-ųjų sukilimui, A. Griškevičius
meta tarnybą ir tik 1834 m. vėl pradeda dirbti, tik šį kartą Šiaulių apskrities teisme. 1836 m. jis
buvo paskirtas Šiaulių miesto rotušės sekretoriumi. 1845 m. iš Šiaulių persikelia į Kauną.
1846 m. pradeda dirbti Kauno civilinio teismo rūmų vertėju, nes puikiai mokėjo lietuvių, lenkų,
rusų kalbas, skaitė prancūziškai, vokiškai.
Gausioje A. Griškevičiaus šeimoje augo pulkas vaikų (septynios dukros ir trys sūnūs). Jiems
užaugus, tėvą užgriuvo viena nelaimė po kitos. 1854 m. jį melagingai apšmeižia dukra Friderika.
A. Griškevičius patraukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Gubernatorius „nusidėjėlį” išmeta iš
darbo ir įsako suimti. Tačiau teismas nerado kaltės įrodymų ir jį paleido į laisvę. Tačiau dukters
pareiškime tėvas buvo kaltinamas ir kaip „neišpažįstantis jokios religijos”. Todėl byla perduota
Telšių dvasinei konsistorijai.
Byla nagrinėta Kauno kriminalinio teismo rūmuose. Nuosprendyje įrašyta, kad
A. Griškevičius ir toliau lieka įtariamas. Taip jis vėl neteko teisės tarnauti valdžios įstaigose.
Grįžęs į Šiaulius, apsigyveno drauge su broliu teisininku Mauricijumi (Vilniaus un[i]versiteto
auklėtiniu). Apie 1862 m. A. Griškevičius persikelia gyventi į Viekšnius, į žmonos gimtinę.
Kuriant A. Griškevičiaus visuomeninį memorialinį muziejų, žinota, kad namas Akmenės
gatvėje, priklausęs žmonai, po A. Griškevičiaus mirties atiteko dukrai Natalijai. Po jos buvo
parduotas kitiems žmonėms. Prieš įkuriant muziejų namelis buvo visiškai sutrešęs.
Suremontavus į jį grįžo gyventi (dabar jau šviesaus atminimo) medikė Polina Sriubaitė, vėliau
tapusi muziejaus prižiūrėtoja, gidė, etnografinės medžiagos rinkėja. 1981-aisiais muziejus atvėrė
duris. Ir šiandien jo įkūrėjas Algirdas Gedvilas prisimena, kaip buvę sunku iš nebūties prikelti
A. Griškevičiaus, šio iškilaus žmogaus gyvenimą, jo laisvos minties svajonę. Pagal
A. Griškevičiaus garlėkio brėžinius buvo pagamintas bene pagrindinis muziejaus eksponatas —
garlėkio modelis. Brėžinius (pagal išlikusius A. Griškevičiaus brėžinius) braižė aviacijos
istorikas G. Ramoška, jį pagamino tuometinio Akmenės aviacijos sporto klubo
aviamodeliuotojai.
— Žemaičio garlėkis — tai lėktuvas, plasnoklis ir oro balionas — dėsto A. Gedvilas.
Jis sunkesnis už orą. Šis aerodinas sukurtas tarsi paukštis, nes viena jo sparnų pora
plasnojanti. Mechaninės jėgos šaltinis, užtikrinantis sparnų judesius, oro sraigtų, mentiračių ir
važiuoklės ratų veikimą, turėjo būti nedidelio svorio, bet pakankamai galinga garo mašina. Deja,
šis to meto toks originalus projektas taip ir liko neįgyvendintas. Tad su kuo A. Griškevičius
skrido? Greičiausiai su laisvuoju aerostatu. O iš kur jis sėmėsi idėjų, konstravimo žinių? Teorinės
skraidančių aparatų idėjos autorius — anglų matematikas Džordžas Kelis (1773—1857). 1809—
1810 m. paskelbtuose straipsniuose Dž. Kelis įžvelgė galimybę valdyti aerostatą, šuolį parašiutu,
pasiūlė iš principo naują skraidančio aparato schemą: posūkio ir aukščio vairą, propelerį, kurį
varo garas (vidaus degimo variklis), dviejų sparnų lėktuvą biplaną. Dž. Kelis pirmasis tiksliai
aprašė ateities lėktuvą, bet buvo visų užmirštas. 1843 m. anglų išradėjas Viljamas Semiuelis
Gensonas (1805—1885) paskelbė savo projektą „Garlėkys”. Apie jį tuomet rašė visos Europos
laikraščiai ir niekas net dėmesio nekreipė, kad V. S. Gensonas naudojosi visomis Dž. Kelio
išvadomis. Sukurtas 6 m ilgio ir 1 m pločio modelis su 400 apsisukimų per minutę garo mašina,
4 menčių propeleriu, buvo gremėzdiškas ir negalėjo pakilti. Būtent tuo metu, išanalizavęs visus
aprašyto modelio privalumus ir trūkumus, A. Griškevičius rašo savąjį „Žemaičio garlėkį”. Turėdamas
neeilinį aviakonstruktoriaus talentą, būdamas visai prastas oreivis, tikisi išmokti
skraidyti su tuo, ką savo lėšomis įstengė pasigaminti.
Blausi popiečio saulė pro nedidelius langelius nušviečia po stiklu gulinčią A. Griškevičiaus
knygą „Žemaičio garlėkis”, sustingusį garlėkio maketą ir, tarsi pratęsdama A. Griškevičiaus
laisvos minties skrydį, šalia siūbuojantį mūsų pasididžiavimą — garsiosios „Lituanikos”
atvaizdą. Stenduose aviacijos raida Lietuvoje, Akmenės aviacijos sporto klubo veikla...
Dėkoju savo buvusiam istorijos mokytojui Algirdui Gedvilui už šią aviacijos istorijos
pamoką. Prisimename, kad ko gero Viekšniai kažkuo ypatingi, jei čia, karo metais, šešiolikmetis
Pranas Požerskis su savo gamybos sklandytuvu PPI pakilo į padangę. Senieji viekšniškiai
pamena, kad apie P. Požerskį buvo susibūrę 19 jaunuolių, aviacijos entuziastų, į Viekšnių
439