3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

— A daug klasių tuo metu bovo?
— Keturios klasės tebovo. Pas mumis tebovo tik keturios klasės. Aš 1937 baigiau.
— I daugiau nebsimuokėt?
— Ne, nesimuokiau. Grėcius tuoks muokytuoju bovo. Grėcius, Gricienė bovo. Ons i
Dauginiūs muokytuojavo tas Grėcius. Ka bovo, potam tėn. I potam anų, kap užejo rusaa, pajiemė
ir išvežė. Da bovo šuokee, da ons munį išvedė šuokt, tas Grėcius, jau bovo atejė rusaa. Sako:
„Šimts velnių išejo, tūkstontis velnių parejo”. Ont vuokiečių, sako, šimts velnių išejo. Tūkstontis
velnių parejo. Munį da šuokt išvedė. Tujau, nežėno kor, išvežė anų į Sibirą. Šaulys ons bovo da.
Vaikų neturiejo. Žmuona bovo muokytuoja, ons bovo, muokytuos bovo Grėcius tas. Kairiškiuos
vėsą laiką bovo. Ons mėrė Sibire, ons nebegrįžo jau. Kap tik užejo rusaa, tujau anų i pajiemė.
Ontrą kartą ka užejo. Nes aš buvau jaunuoji ūkininkė vėsą laiką. Eidavau žaist, kad ons da bovo.
Muokykluo mums būdavo Jaunųjų ūkininkų ratėlis. I švaruo, tvarkuo reikiejo dalyvaut ir
sėdavom į tuos tuokius, nu i morkas, ir kokias tėn daržoves reikies augint jau jiem. Labaa miegau
žaist kvadratą. Ka mon bovo geraa ka nuveidavuom per pertraukas kvadratą žaist. Renginee
būdavo, važioudavo į paruodas. Reikiedavo vežt rankdarbius, bovo Tryškiūs paroda, vežiem tus
savo. Tėi augindavo, veždavo daržuoves, vaikiokaa kor augėno. Buruoks, kor didėsnį veš, a kų
nuors nuveš. Nu vuo mes rankdarbius. Muokykluo bovo Tryškiūs ta paruoda. Da bovo Grėcius
muokytuos. Kap užejo rusai, pasibaigė vėskas. Aš tiktaa anuo žmuoną, daugiau neprisėmenu, ka
daugiau nebovo, tie do i tebovo muokytuojai. Ana muokėno ontrą klasę, vuo ons trečią i ketvėrtą.
Ana ontrą klasę i pėrmą klasę, muokytuoja, anuo žmuona.
— Pirtis bovo?
— Ne, pirties nebovo. Tik bovo klietė, truoba, kūtė ir javams kolt, kap tuo vadindavo, kor
diedavo rugius. Keturi pastataa tebovo tiktaa.
— Rankinių girnų neturiejuot?
— Ai ne, senuolis turiejo, da palėko tėn prie... Mono senuolis tik turiejo tas tuokias. Tuokie du
akmenaa tuokiej bovo, i da palėko Dauginiūse. Da ons žadiejo vežtėis, Edvards, parsivežt čia
anus. Liob bovo akmou tuoks i vidurie tuokia kiaurinė bovo, turiejo senuolis, mona senuolee
turiejo. Dauginiūse gyveno vėsą laiką. Jauni mėrė. Aš da maža maža tuokia bovau, prisimenu,
kuokių gal šešių metų bovau, ka mėrė.
— Koldavo su arklėne mašina. No būdavo, turiedavo arklinių, pakinkys arklius ir koldavo su
arklėne mašina. Tas turiejo turiejo da arklėnę mašiną, tas Laputis turiejo da.
— Vuo Dauginiūse nebovo?
— Ne, Dauginiūse ne. Šnekiejo — ons turiejo. Lėnų mėnamą mašėną, ruods kad turiejo ir
arklėnę mašiną. Esam kūlę po karo su arkliais. Pakinkys arklius, untaa, i sokdavo. I pas mumis
esam kūlėj su arklėne mašina. Tai atvažiuodavo, turbūt, tas Laputis. Aš nežinau iš kor gaudavo
tuo mašėną. Mas neturiejuom, bet tiktaa atvažioudavo. Pačiuo pradžiuo po karo. Aš neprisimenu,
ruods, ka bovo normali ta kulamuoji. Pakinkys arklį, aš esu varius dar. I varysiu tus arklius i
rinkį. Gint į rinkį tus arklius, ka nesustuotom. Ruods ka normali bovo ta kulamuoji. Pas mumis
žinau ka kūlė, vėiną metą atsėmenu aiškee ka kūlė su ta mašina pas mumis. Ruods ka Laputis i
bovo. Vuo kou iškulsi. A degalų nebovo, kuo nebovo, aš nežinau kuo, negaliejo kolt. Daug kas
kūlė su arklėne mašina, i Deniušis Untuons koldavo. Labaa lėngvee būdavo, ont stalelio geraa
dėrbt bovo, nesunkee. Palėngva koldavo labaa. Mažaa tereikies dout tų šiaudų. O potam kūlė su,
žinaa su, nu, kūrendavo. Mono bruolis eidavo koldams su dampiu. Malkuoms, su malkuoms
prikūrens i kols.
— O kaip tas bruolis... O kas tų dampį turiedavo?
— O Palčauskis turiejo tas. Glodėnis irgi gyveno, Kegriūse turiejo kolamą mašėną. I potam
turiejo tas šitaa vuo... i Glodėnis, i Palčauskis turiejo, mona tas diedė, žinaa tų Palčauskį, tas
turiejo kolamą mašėną gerą.
— A tas Palčauskis, kap anuo vards?
— Osvalds bovo. Anuo tievs Osvalds bovo. Vuo sūnaa bovo Kestutis ir Algirds.
— A tai kuris turiejo tuo?
— Nu tai tas tievs turiejo. O tėi sūnaa nejo koldami. Tas bovo Smetuono laikaas. Ui sunkee
dėrbdavuom.
43