3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

1809 m. sausio 6 (naujuoju stilium 18) d. netoli Krakių ir Grinkiškio neturtingo bajoro
Bonaventūro Griškevičiaus šeimoje gimė sūnus, tų laikų papročiu pakrikštytas Petru Aleksandru
Napoleonu Valerijonu. Vėliau jam prigijo tik Aleksandro vardas. Tėvo valdas sudarė menkas
žemės sklypas Auksučių kaime Šiaulių apskrityje ir namelis Šiaulių mieste. Bonaventūras
Griškevičius buvo priverstas tarnauti grafams Zubovams priklausiusioje Šiaulių ekonomijoje.
Kokias čia ėjo pareigas, nežinome. Tačiau išlikusių jo ranka rašytų dokumentų taisyklinga kalba,
kaligrafiškas braižas rodo, kad jo būta apsišvietusio ir išsilavinusio žmogaus.
Būdamas devynerių metu, 1819 m. Aleksandras Griškevičius pradėjo lankyti Kėdainių keturių
klasių šešiametę mokyklą ir tapo vienu geriausių mokinių. Tačiau 1824 m. pradžioje, susekus
slaptą moksleivių organizaciją, mokykla buvo uždaryta, o A. Griškevičius, kaip ir kiti mokiniai,
išsiųstas pas tėvus ir perduotas policijos priežiūrai, nors jo pavardė ir nebuvo minima tarp slaptos
organizacijos narių. Jam uždraudė toliau mokytis ir tarnauti valdžios įstaigose. Tik vėliau,
1829 m. rudenį, jis tapo Vilniaus gubernijos valdybos kanceliarijos raštininku. Prasidėjus
1831 m. sukilimui, tų pat metų liepos 7 d. A. Griškevičius savo noru metė tarnybą, o 1834 m.
kovo 4 d. vėl pradėjo tarnauti. Tačiau šį sykį nebe Vilniuje, bet Šiaulių apskrities teisme. 1836 m.
rugpjūčio 14 d. jis buvo paskirtas Šiaulių miesto rotušės sekretoriumi. 1845 m. liepos 9 d.
atsisakė tarnybos ir kartu su gausia šeima (žmona, sūnum ir septyniomis dukterimis; vėliau jam
gimė dar du sūnūs) persikėlė į neseniai gubernijos miestu tapusį Kauną. Išvykdamas jis gavo
gerą atestaciją, kurioje tarp kitko pažymėta, kad „nebuvo baudžiamas ir teisiamas”, kad
„tarnybos metu buvo gero elgesio, labai uolus ir gabus, tinkamas paaukštinti tarnyboje”.
1846 m. gruodžio 31 d. A. Griškevičius pradėjo dirbti Kauno civilinio teismo rūmų vertėju,
nes gerai mokėjo lietuvių, rusų, lenkų kalbas, taip pat skaitė prancūziškai ir vokiškai.
Netrukus jo gyvenime prasidėjo virtinė nelaimių. 1854 m. melagingai apšmeižtas dukters
Friderikos, jis buvo patrauktas teismo atsakomybėn. Gubernatorius jį atleido iš darbo ir įsakė
suimti. Teismas nerado kaltės įrodymų ir tų metų lapkričio 30 d. jį išleido iš kalėjimo. Tačiau
dukters pareiškime jis buvo pakaltintas dar ir kaip „neišpažįstantis jokios religijos”. Todėl byla
buvo perduota Telšių dvasinei konsistorijai.
Bylos galutinis nagrinėjimas įvyko 1858 m. rugsėjo 18 d. Kauno kriminalinio teismo
rūmuose. Nuosprendyje buvo įrašyta, kad jis ir toliau lieka įtariamas. A. Griškevičius neteko
teisės tarnauti valdžios įstaigoje (jau antrą kartą) ir grįžo į Šiaulius, kur apsigyveno savo
namelyje kartu su broliu teisininku Mauricijum Griškevičium, Vilniaus universiteto auklėtiniu.
Apie 1862 m. Aleksandras Griškevičius persikėlė į žmonos gimtinę — Viekšnius. Name, kur
A. Griškevičius gyveno ir 1863 m. vasario 11 (24) d. mirė, dabar įrengtas jo memorialinis
muziejus.
Netekęs darbo, slegiamas šeimyninių ir teisminių nemalonumų, kęsdamas atvirą valdžios ir
dvasininkijos neapykantą, A. Griškevičius 1860 m. baigė rašyti 285 puslapių veikalą „Tikrovė
gamtoje, arba dievybės, sielos ir tikėjimo tiesų matematinė argumentacija trumpomis populiaraus
pašnekesio apybraižomis”. Tų metų pradžioje jis rašė: „Štai jau daugiau kaip 30 metų mano
tikėjimas skiriasi nuo kitų, bet niekas apie tai nežinojo, nes, įsisąmoninęs savo nesugebėjimą
dėstyti mintis žodžiu, visada vengdavau disputų apie tikėjimą”. Savo veikale autorius teigia, kad
pasaulio ir jo kilmės pažinimo laidas yra ne aklas tikėjimas, bet sveikas protavimas. 1860 m.
spalio 19 d. jis rankraštį iš Telšių pasiuntė į Leipcigą knygų leidėjui Bobrovičiui, prašydamas
pasirūpinti jį išspausdinti garsiojoje Breitkopfo spaustuvėje. Tačiau Bobrovičius buvo jau
bankrutavęs ir veikalą grąžino atgal. Telšių pašto kontora, veikdama pagal instrukcijas, 1860 m.
lapkričio 27 d. gautą siuntą perdavė Vilniaus cenzūros komitetui. Apie eretišką rašinį sužinojo
Vilniaus generalgubernatorius V. Nazimovas. Kadangi veikalas lietė religinius dalykus, cenzūros
komitetas jį persiuntė Vilniaus vyskupystės kurijai, ir ši nusprendė, kad A. Griškevičiaus veikalas
„jokiu būdu negali būti aprobuotas, nes jo samprotavimai prieštarauja ir vakarų, ir rytų
krikščioniškajai bažnyčiai” ir pasiūlė uždrausti knygą spausdinti. Rankraštį peržiūrėjęs cenzūros
komitetas 1861 m. sausio 25 d. laiške generalgubernatoriui pranešė, kad „vien tik jo uždraudimas
neužkirs kelio blogiui, kuris gali kilti dėl autoriaus klaidingų samprotavimų”. To pasekmėje
V. Nazimovas 1861 m. gegužės 22 d. įsakė autoriaus atžvilgiu taikyti griežtas sankcijas —
iškviesti jį į gubernijos valdybą, patikrinti sveikatą ir, jei pasirodys sveikas, įkalinti vienuolyne.
A. Griškevičių pripažino sveiku, tačiau jis pareiškė išpažįstąs evangelikų reformatų tikėjimą. Ši
428