3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Pirminę medžiagą A. Urbienė yra įteikusi Lietuvos TSR Mokslų Akademijos istorijos instituto
etnografijos skyriui ir už ši be galo didelį ir kruopštų darbą buvo premijuota bei apdovanota
garbės raštu.
Turiningą, prasmingą gyvenimo kelią nuėjusi kraštotyrininkė biografijoje jaudinančiai rašo
apie savo veržimąsi į mokslą: „Mokydamasi buvau tiek neturtinga, kad neturėjau nė vieno
vadovėlio, nė vienos knygos. Direktorius, tatai sužinojęs, surinko iš mokinių senus vadovėlius ir
padovanojo man. Ir šiandien atsimenu, kaip pravirkau iš džiaugsmo, kai direktorius įteikė man
knygų šūsnį. Su kokia meile ir pagarba nešiausi knygas iš mokyklos! Kaip jas sklaidžiau
parsinešusi! Kaip verčiau puslapį po puslapio, bijodama sutepti... Koks tas žodis, perskaitytas iš
knygos, buvo brangus, kaip jis šildė širdį... Ir šiandien dar prieš akis tebestovi, kurioje puslapio
vietoje koks paveikslėlis buvo atspaustas”.
Mums, pedagogams, šios mintys ypač prasmingos. Nevalingai kyla noras palyginti anas
mokymosi sąlygas su šiandieninėmis, kurios sudarytos mūsų mokiniams: jie mokosi gerai
įrengtose ir puikiai mokymo priemonėmis aprūpintose šviesiose mokyklose, valstybės lėšomis
nemokamai aprūpinami vadovėliais, bet, deja, ne visi suvokia elementariausią tiesą, kad visa tai
davė Tarybų valdžia, kad visos materialinės vertybės neatsiranda iš niekur: jas kuria darbininkas,
valstietis, mokslininkas, o darbas yra aukščiausia dorovinė savybė.
Rinkinių autorė A. Urbienė mokėsi Viekšnių progimnazijoje vienu metu su būriu kraštiečių,
paskui savo darbais ir kūrybiniais laimėjimais pagarsėjusių ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.
Atsiminimuose apie mokyklą autorė rašo: „Man teko garbė Viekšnių vidurinėje mokykloje
mokytis kartu su vyrais, vėliau tapusiais įžymybėmis. Vienoje klasėje mokiausi su Br. Pundziumi
(skulptorium), J. Miltiniu (režisierium), T. Šiurkum (profesorium chirurgu), Kl. Baltučiu (poetu),
V. Rataiskiu (dailininku), J. Kačinsku (kompozitorium)”. Kiekvienam charakterizuoti ji randa
ryškų, vaizdingą epizodą. Štai kokią detalę ji pateikia apie TSRS liaudies artisto J. Miltinio
vaikystę: „Miltinis gerai piešė. Mokytojas Pr. Brazdžius buvo mus pamokęs, kaip išgauti
švelnesnius atspalvius. J. Miltinis mokytojo pamokymų nepripažino. Jis piešė rytietiškai, t. y.
teptuku ėmė tirštą dažą tiesiai nuo paletės ir spalvino savo nupieštą ornamentą. Nuspalvinęs
apvedžiojo storą liniją juodu dažu. Piešinys akį rėžė, bet buvo savotiškai gražus. Toks J. Miltinio
nupieštas ornamentas tebestovi man ir šiandien prieš akis iš mokinių darbų parodėlės, kurią buvo
surengęs mokytojas P. Brazdžius”.
Trumpai apibūdinant padovanotąją medžiagą, reikia pažymėti, kad septyniuose aplankuose
autorė pateikia įvairaus pobūdžio etnografinius aprašus apie Viekšnių verslininkus, amatininkus,
audėjas, knygnešius, liaudies mediciną, papročius, valgius, samdinių darbą pas buožes, apie
pačius žemės ūkio darbus. Keturi aplankai skirti vien tautosakai. Viename užfiksuoti „Buities ir
papročių literatūriniai vaizdeliai”. Unikali atšviesta kopija rankraščio „Vestuvių oracijos” iš
1863—1864 metų, rašyto rusiškomis raidėmis — lietuviškos spaudos draudimo metais.
Atskirame aplanke aprašyta, anot autorės, „Viekšnių melnyčios istorija”. Šis 1897 m. statytas
vandens malūnas tebestovi ir šiandien, tik nebenaudojamas. Jį numatyta restauruoti, tuo tikslu
rajono Tarybos vykdomasis komitetas jau užsakė projektą LTSR paminklų restauravimo
institutui. Restauruotame pastate galės įsikurti rajono istorijos ir etnografijos muziejus.
Padovanotieji 14 kraštotyrinės medžiagos aplankų turi 2449 mašinraščio puslapius. Jau vien iš
to galima spręsti, koks tai didžiulis darbas. Autorė sutinka leisti juo pasinaudoti visiems, kam tai
reikalinga, žinoma, jai apie tai pranešus, ir, medžiaga pasinaudojus, reikia nurodyti šaltinius.
Manau, kad rajono mokytojai, visų pirma lituanistai, turėtų pasinaudoti tokia galimybe.
Viekšniškiai labai dėkingi gerbiamai savo kraštietei A. Lengvenaitei-Urbienei už šį
reikšmingą darbą ir linki jai geros sveikatos, kūrybos ir darbo džiaugsmo.
Jurkštas V. Žemaičių garlėkio kūrėjas // Raudonoji vėliava (Šiauliai). — 1986. — Rugpj. 28:
iliustruota. — Visas tekstas:
Stojęs prieš aklą tikėjimą, už sveiką protavimą, svajojęs skristi.
Lietuvos mokslo ir technikos istorijoje vieną iš įdomiausių puslapių sudaro XIX a. pirmosios
pusės išradėjo, aviacijos entuziasto Aleksandro Griškevičiaus sukurtas originalus žemaičių
garlėkio projektas, jo bandymai pakilti į orą. A. Griškevičius — visapusiškai įdomi, talentinga
asmenybė. Didesnė jo palyginti trumpo gyvenimo dalis praėjo Šiauliuose.
427