3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

— Kad būčiau numaniusi, jog žinios apie šį žmogų bus tokios brangios, anksčiau būčiau
galėjusi jas pradėti kaupti, — apgailestauja muziejaus prižiūrėtoja A. Sriubaitė. — Juk tebebuvo
gyvas vaistininkas Aleksandravičius.
Gedvilas Algirdas. A. Griškevičius ir jo „Žemaičio garlėkis” // Vienybė. — 1982. — Liep.
17. — Visas tekstas:
Aleksandras Griškevičius — aviacijos pradininkas Lietuvoje — gimė 1809 metų sausio 18 d.
Krakėse (netoli Dotnuvos) nusigyvenusio dvarininko šeimoje. 1818 metu rudenį Aleksandras
pradėjo mokytis Kėdainių keturklasėje mokykloje. Dėl mokinių tarpe pasireiškusių anticarinių
nuotaikų mokykla netrukus buvo uždaryta, todėl Aleksandras, nespėjęs baigti V klasės, 1830
metų sausio 4 d. pradėjo dirbti raštininku Vilniaus gubernatoriaus kanceliarijoje. Tačiau ir čia
dirbo neilgai. Dėl neslepiamo palankumo 1831 metų sukilimo dalyviams iš darbo kanceliarijoje
turėjo pasitraukti ir tik 1834 metais vėl pradėjo dirbti Šiaulių miesto rotušėje sekretoriumi. Čia
sukūrė šeimą: vedė merginą, kilusią iš Viekšnių. 1845 metais iš sekretoriaus pareigų pasitraukė ir
kartu su šeima persikėlė gyventi į Kauną. Čia A. Griškevičius dirbo civiliniame teisme vertėju,
nes tada jau gerai mokėjo lietuvių, rusų, vokiečių, prancūzų ir lenkų kalbas. Jis didelę reikšmę
skyrė savišvietai, sistemingai domėdamasis visa jam prieinama literatūra technikos, medicinos,
biologijos bei filosofijas klausimais. Ypatingą dėmesį skyrė aviacijos technikos sričiai, nuolat
užsiiminėdamas įvairiais eksperimentais. Yra net tokia versija, kad dėl minėtų eksperimentų
1845 metais buvo pašalintas iš darbo teisme (Bet tai mažai tikėtina). Greičiau pašalinimo
priežastis galėjo būti Griškevičiaus šeimos konfliktas — dėl dukters pabėgimo iš namų ir dėl
vėlesnio „Žemaičio garlėkio” autoriaus apkaltinimo ateizmu. Kol nebuvo jam palankaus teismo
nuosprendžio, negalėjo iš naujo pradėti dirbti. 1856 metais išvyko į Šiaulius, kur rašė knygą
„Gamtos tikrovė arba matematinės išvados apie dievybę, sielą ir tikėjimo paslaptis trumpais
populiariais pašnekesiais” (lenkų k., rankraštis yra LTSR MA centrinėje bibliotekoje). Šioje
knygoje reiškė dualistinę pasaulio sampratą. Biblijos sakmę apie pasaulio ir žmogaus sukūrimą
laikė vien pasaka. Knygą parašė 1860 metais ir už tą kūrinį buvo dvasininkijos bei teismo
persekiojamas. 1861 m. Vilniaus vyskupijos kurija autoriaus rankraštį ir keliamas mintis įvertino
kaip eretiškas.
A. Griškevičius atsidūrė policijos priežiūroje, o byla — teisme. Tragedijos, kurių gyvenimas
jam nepagailėjo, nesutarimai su žmona, dukterimi Fredirika, žentu R. Semaška (jo šeima
daugiavaikė — trys sūnūs ir septynios dukros), jo iškeltų „Žemaičio garlėkyje” bei anksčiau
minėtame filosofiniame veikale idėjų nesupratimas, persekiojimas, nesėkmės su garlėkio
bandymu pakirto jo sveikatą. A. Griškevičius „kaip žmogus neišpažįstantis jokios religijos bei
apeigų”, 1854 m. rugsėjo 17 d. buvo iš darbo atleistas ir kalintas iki gruodžio 4 d. Brolio
Mauricijaus (Šiauliškio teismo advokato) pastangomis paskutinė byla baigėsi išteisinimu. Išėjęs
iš kalėjimo, trumpam apsigyveno Šiauliuose, o 1859 metais parsikėlė į žmonos tėviškę —
Viekšnius, kur išgyveno iki mirties, iki 1863 metų vasario 11 d. Palaidotas Viekšnių parapijos
kapinėse kaip prieš mirtį „susitaikęs su religija”. Charakteringa, jog tuoj po jo mirties į namus
prisistatė kunigas ir sudegino visus A. Griškevičiaus rankraščius, kad neplistų eretiškos idėjos.
Aleksandras Griškevičius nuo pat jaunystės domėjosi tuolaikiniais mokslo ir technikos
pasiekimais. 1843 metais iš laikraščių „Kurjer Vilenski” ir „Gazeta Varšavska” sužinojo apie
Hensono lėktuvą. Toji informacija pagimdė jam, kaip pats rašo, pirmąją laisvo skridimo mintį. Jo
darbų išeities tašku buvo Hensono lėktuvo sistemų kritika. Jo techninių koncepcijų šaltinių
ištakos glūdi to meto oro pūslės, lėktuvo ir plasnoklio kritikoje. XIX a. pradžioje atrodė, jog oro
pūslė (aerostatas) išsprendė žmogaus skrydžio problemą. Tačiau skrydžio priklausomybė nuo
atmosferos, aerostato valdymo sunkumai parodė to aparato žymius trūkumus. Anot
A. Griškevičiaus, žmogus oro pūslės gondoloje primena viščiuką, nešamą pintinėje ir taip pat
neturintį galimybės kaip nors paveikti nešantįjį. Todėl jis manė, kad aerostatą būtina pakeisti
aerodinaminiu aparatu. Visa serija A. Griškevičiaus atliktų eksperimentų galų gale jį privedė prie
originalios garlėkio koncepcijos bei įsitikinimo, kad jis labiausiai tiktų būsimo skraidymo
pagrindu.
Savo knygelėje „Žemaičio garlėkis”, išleistoje 1851 metais lenkų kalba, autorius išsamiai
apibūdino valdomąjį aerostatą. Pagal jį „Žemaičio garlėkis” yra plasnoklio, lėktuvo ir oro pūslės
422