3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

pusie Virvytės stuoviedavo žmuogus, kituoj, kituo pusie. Reiškia, pastumdymui, ka už kuokių
krūmų užkliūs tėi, tai tus pastumdys į šalį vės. Bet vistiek palėkdavo, parsinešdavuom, mes
vistiek da raduom. Aš gal įsigalvuojau, dėlkuo i nepaskėndo. Musėi bovo lėngvi. Anėi tuoki rodi
jau bovo, anėi bovo išdeginti turbūt’. Juk tap įmesk, jug ons mėtro ilgomo, metras ilgomo. Nu
bet vuo kėik ons, klausyk, jug ons, įmesk į vandenį, jug ons nuskęs, a ne? Pėlna Virvyčia
važioudavo ka būs puotvynis, tad iš tun Kairiškių fabrėko į Kapienus tat. Mataa, mas pri pat, mas
matydavuom. Ka važiou, kad ein į Kapienų fabrėką. Į Kairiškius prigatavuodavo, paruošdavo,
sutvarkydavo, tėn jug nuskusdavo tas žėivis i paleisdavo i Kapienus. Tas bovo toukart
Sirutavičio laikaas ka bovo, Smetuonos laiki tas bovo. Aš da į muokyklą nejau, ruoduos. Da mes
maži tebuvuom ka matiem. Vuo gal ir ejau, matydavau. Pavasarees jau visaduos plukdydavo tus
medžius. Iš Kairiškių į Kapienus. Nu ka vanduo, ka didelis puotvynis yr. Ka i ledus išnešdavo, ka
bovo pėlna pėlna Virvyčia vandens bovo, toukart ka didelis puotvynis bovo, vuo tap ne —
nenuneš. Bet kad eidavo bangos, didelis puotvynis būdavo.
Nu tas zastavas ištraukdavo kad vanduo būs stėprus, nu ištrauks tas zastavas, ka neišplieštom,
i sudies ont tuo tėlto. Tas zastaukas. Vuo mes ejuom į muokyklą, per tas zastaukas reikies pereit,
per tų tėltą reikies pereit. Bet tas tėlts labaa paprasts bovo, tuokių lėntų paprasts bovo visai. Vuo
tas ta bovo prūds. Iš tuo prūdo posės bovo zastaukos uždietos, vuo tėn tuolyn ejo Virvytė, jau
sekliau bovo. Tėn bovo tas prūds, mat jėms reikiejo vandens, tam fabrėkou. Teip bovo.
Ai, tas bovo jau pri kumunistų. Tetė važiavo... Kairiškiūs grūdus, prievolę vežė, išvažiavo.
Prisidiejo maišų vežėmą, nedaug tėn bovo, gal kuokėi pėnki maišaa tų grūdun, ir išvažiavo,
išvežė prievolę. Tik tik įvažiavo į tuo Virvytę, tujau ir paleido zastaukas. Jėtumon, ka būt paleidė
vidury Virvyčiuos, ons būtų nuskėndis i su arkliu. Ta da išplaukė. I šitaa i grūdaa nuskėndo, da
kėtą maišą ištraukė. Vuo pats parejo vėsas šlaps. I tas arklys išsoko į pašalį. Parejo pas Matutį,
tėn ir išsidžiovėno, parvažiavo, vuo taip bovo anam. Tyčiuoms atsoko tėi darbininkaa, tas
zastaukas ištraukė. Ka būtų įvaževis į vidurį, jis būtų nuskėndis. Geraa ka bovo pavaževis tap
nelabaa tuolėi nu pašalio. Tėn bovo giliau tuoliau nu pašalio. Tap anam bovo. Tai tėn brasta bovo
gera, važioudavo. Ka zastavą uždies, važioudavo. I su arklees važioudavuom į atlaidus, į
Šiaudėnę ka važioudavuom, su arklees važioudavuom, galies pervažiout su arkliu. Bet ka jau būs
tas a rudou, pavasarį daug vandens, nu ta i būdavo tap. Ka anėms trūks vandens, paleis
zastaukas, ka būs per daug vandens, paleis zastaukas, ka mažaa vandens, uždarydavo tas
zastaukas. Daug vandens būdavo, ta ištrauks tas zastaukas, suguldys unt tuo tėlto.
Aš ejau pirmiause į Dauginius į muokyklą. Pats pirmiause ejau į Kapienus. Pėrmą klasę ejau į
Kapienus. Toukart tiktaa būdavo rudenį, žėimą nereikiejo eit tėn. Nu rugsiejo mienesio liki Vėsų
Švėntų. Tik tėik ten mes ejuom į muokyklą. Vuo da ejau į Dauginius, pas Bernuotą bovo da
muokykla. Tėn ejau ontrą klasę. Dauginiūs ejau. Uo tuoliau ejo į Kairiškius. Da, palauk, ejuom
ten pas tuokį, kaimi tėn bovo, kažkap pavardie... Misis, Nicis, kažkap, Nėcius. Bovo kaimo
muokykla, kuol’ pastatė muokyklą. Uo tap trėtį skyrių, ketvėrtą skyrių baigiau Kairiškių
muokykluo. Pėrma Kapienūse, tik neėlgaa aš tejau, da mas tebgyvenuom senuo suodybuo tėn.
Tik aš tėn ejau nu rugsiejo mienesio iki Vėsų Švėntų. Ir tuoliau nebmokėno. Smetuono laiki
žėimuoms nemuokėno pėrmaks. Munėi bovo aštouni metaa. Aštuonių metų. Kapienų muokykla,
kor pas Pranauskį, tėn vėsą laiką i bovo ta muokykla. Bovo vėsą laiką tėn pas Pranauskį,
ūkininks tuoks bovo, i tėn muokykla bovo vėsą laiką. Iki pat, kai kum... kai baigies tėn, tuos
muokykos kaimūs jau uždaro. Pas Bernuotą bovo tuokį, Kuostį Bernuotą, irgi paprastame name
bovo. Paskui į Kairiškius. Pas Nėcių ejom. Irgi Kairiškių kaime bovo tuoks Niecius, turiejo
muokyklą, bovo tėn pas ūkininką tuokį. Tėn irgi ejuom vėini žėimi. A potam į Kairiškius
išejuom. Sirutavičius pastatė muokyklą. Tik pastatė. Ka mes parejuom, pėrmą kartą bovo, tik
pradiejo muokint, į naują muokyklą. Kai pastatė, i mas parejuom, tėn į muokyklą ejuom. Tėn
netuolėj pri pat muokyklos bovo tas Nėcius, gyveno. Užsidarė vėsos tuos kaimo muokyklos.
Kaip gerai, ka būdavo Kaliedos, Sirutavičius tujau pat doudavo mums saldainių, doudavo
kavuos, bulkos. Tuokį atnešdavo pėino betuoną tuokį pastatydavo tėn, mas į eilę sustuodavuom,
turiejuom puodelius pasijiemi, pripėls mums kavuos, bulkos doudavo ir da saldainių doudavo
Kalieduoms, tuokį po maišėlį visims. Tuoks bovo Sirutavičius gers puons.
— I kiek metų muokieties tėn Kairiškiuos?
— Tris metus.
42