3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Ekspedicijų dalyvius siuntė pas Kerį
Viekšnių apylinkėse surengtos kalbos ir kraštotyros tiriamosios ekspedicijos dalyviai iš
Lietuvių kalbos ir literatūros instituto stebėjosi aplankytų vietinių reakcija. Jie, prašomi
prisiminti savo krašto praeitį, vis siūlydavo: „Eikit pas Kerį, jis viską žino“.
Tad ir atėjo. Paskui ilgai negalėjo išeiti. Galiausiai išsivežė ir kompiuterinę knygą, ir daugybę
kalbintų žmonių garso įrašų.
Vėliau iš instituto atėjo žinia, kad mokslo darbuotojai stebėjosi vieno žmogaus pastangomis.
Ir atsidėkodami atsiuntė kelias dėžes knygų.
Pasigenda įvertinimo
Daugybę kompiuterinės knygos variantų autorius siuntinėjo šalies muziejams, kitoms kultūros
įstaigoms. Dėl vienintelės priežasties — kad jo kraštotyrinis darbas taptų kuo plačiau prieinamas
besidomintiems visos valstybės praeitimi.
„Stebina, kad ne visi atsako, kur mano knyga padedama, ar apie ją teikiama informacija“, —
sakė B. Kerys. Ir mano, jog priežastis — jis pats kaip autorius: „Nes nesu koks profesorius,
pagaliau kurios nors srities specialistas, o tik — niekas, neturintis aukštojo mokslo diplomo. Tik
buvęs bibliotekininkas“.
Viekšniškis pats viešina savo darbą — prirašytus kompiuterinius diskelius dalija
pažįstamiems ar kitiems Viekšnių praeitimi susidomėjusiems žmonėms. Ir džiaugiasi jų patirtais
atradimais.
Antai paskambino nepažįstamas žmogus ir kalbėjo, kad iš knygos sužinojo iki šiol negirdėtų
faktų. Dar pasakojo, kad jau popieriuje atsispaudė 600 puslapių. „Kai ėmė stebėtis, kad tai tik
dešimtoji dalis knygos ir prakalbo suprantąs, kiek daug įdėjau darbo, — taip sušildė mano širdį“,
— sakė autorius.
„Stengtis galės kiti“
Pabaigęs pirmąjį savo knygos variantą, autorius ketino kiekvieną temą dar labiau plėtoti. Ir tai
jau darė. Jau platino dar du naujesnius variantus. Džiaugiasi, kad išsamiausiai pateikta
informacija apie puodžius, partizanus. O daugumą kitų pristatytų temų vadina tik jų rėmais.
„Tačiau man dar daugiau padaryti nebepavyks — širdelė nebeleidžia, — apgailestauja
B. Kerys. — Gelbėjimosi būdas — plėsti kraujagysles, o prireikus — šuntuoti. Bet man nei viena
nei kita negresia, nes neturiu pinigų, o gresia vien, aišku, kas...“
Ir dar B. Kerys pabrėžia nebijąs mirties, nes maždaug prieš trisdešimt metų ji buvo priartėjusi.
Tada šešerius metus išbuvo prikaustytas prie lovos, kol medikai nustatė ligą ir surado vaistų ją
palengvinti. Tada pakilo, bet iki šiol neapsieina be vaistų.
„Džiaugiuosi, kad mano kompiuterinė knyga gal padės kitiems žmonėms labiau gilintis į
Viekšnių krašto praeitį, ir galės kiti stengtis papildyti surinktą medžiagą“, — tikisi B. Kerys.
Gyvenimo prasmė
— Dabartinė karta vargu ar imtųsi ne pirmą dešimtmetį trunkančio darbo, už kurį
niekas nemoka atlyginimo, pagaliau nepatiriate ir garbaus įvertinimo visuomenėje, bent
šiuo metu. Kodėl tuo užsiėmėte?
— Viskas susiję su mano gyvenimo prasme. Ją įžvelgiau tada, kai ėmiausi sudarinėti knygą.
Prieš penkiolika metų tos žinios tikrai buvo reikalingos. Juk aukštųjų mokyklų studentai ir prašė
mano surinktų faktų diplominiams darbams. Tai stiprino mano įsitikinimą — jei kam reikės
sužinoti apie Viekšnių kraštą, ras mano knygoje. Kai kurie artimesni draugai gyrė, o kai kas
mane prilygino ir Biržiškai, ir Mašiotui.
Kitas reikalas — vaikystėje atrastas kolekcionavimo pomėgis. Būtent kolekcionavimu man
tapo ir žinių rinkimas. Juk kaip malonu, kad aš žinau, ir galbūt tokių nėra daug, kurie žinome,
kad kokioje nors literatūroje paminėtas faktas, bet trūksta dar vienos jo dalies. Ir staiga koks
žmogus man tą dalį pasako, aš ją galiu skelbti. Tuo aš apsidžiaugiu, kaip būčiau kokį pinigą
radęs.
Daugybė kolekcijoje ir kitokių faktų. Pavyzdžiui, surandu literatūroje padarytą faktinę klaidą
ir atseku kas ją padarė, nustatau, kas ją kartojo nusirašinėdamas. Iš tokių klaidų galėčiau parašyti
atskirą knygą — kaip tų klaidų taisymą. Bet to nedarysiu. Pakanka, kad chronologiškai išdėlioju
417