3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Viekšniai įamžinti tomais
Bronislovas Kerys savo sudarytą kompiuterinę knygą „Viekšnių kraštas: bibliografija ir žinios
krašto istorijai“ suskirstė į penkis tomus. Didžiausiame jų pristatoma vietovės istorija, geografija,
o taip pat kraštotyros, švietimo, kultūros, ūkio ir kitos temos. Po atskirą tomą skirta krašto
žmonėms ir gyvenvietėms. Visiems šiems kompiuterinėje laikmenoje esantiems tekstams
išspausdinti įprasto formato knygoje reikėtų apie 6 tūkstančių puslapių.
Dar po tomą sudaro Viekšnių krašto senus laikus įamžinusios beveik 1200 fotografijų ir
beveik 150 kopijų dokumentų, rastų Viekšnių krašte.
Paskatino bibliografinė retenybė
B. Kerys pradėjo knygą 1996-aisiais, kai gavo bibliografinę retenybę — leidinį su pirmojo
visuotinojo Lietuvos gyventojų surašymo 1923 metais duomenimis. Jie tarsi pašaukė Viekšnių
praeitimi besidomintį vietinį gyventoją surinkti ir paskleisti vien savo gimtojo krašto panašius
faktus.
„Pirmiausia atrodė svarbu, kad viekšniškiai sužinotų, kiek kuriame kaimelyje seniau gyveno
žmonių, kiek buvo trobų, žemės, — mena B. Kerys. — Taip užsikabinau ir pradėjau“.
Kai jis apsisprendė lankyti vietinius gyventojus ir užrašyti prisiminimus, pajuto kaip plečiasi
temų ratas. „Apsisprendžiau išklausyti kokį senolį, tarkim, apie vietinius muzikantus, o jis dar
pasakoja, kaip vaidendavosi prie ano kryžiaus, — pateikia pavyzdį kraštotyrininkas. — Tai kaip
aš galiu nesigilinti į vaidenimosi istorijas ar nepristatyti kryžių temos. O kai kito pašnekovo
klausinėji apie kryžius, jis noriai ima pasakoti apie kalvius — ir kaip gali negirdėti“.
Pradžioje buvo lengva
B. Kerys džiaugiasi, kad kaupti bibliografinę informaciją darbo pradžioje buvo gerokai
lengviau, negu dabar.
„Tada patikimai veikė tarpbibliotekinis abonentas, ir galėdavau užsisakyti daugybę knygų,
vien nurodęs pavadinimą, — mena entuziastas. — Dabar keliama daugybė tokių reikalavimų,
kokių anksčiau nebuvo. Antai, jei aš noriu užsakyti knygą, tai apie ją turiu suteikti labai išsamią
informaciją, pranešdamas net puslapių skaičių. Būtent visus tokius bibliografinius duomenis aš
anksčiau ir sutikslindavau, kai gaudavau reikiamą knygą. O juk man ne kiekvienos knygos ir
bereikia, jei žinau visą jos bibliografiją. Tad kai ne visas knygas begaliu dabar pamatyti, esu
priverstas savo darbe bibliografines nuorodas pateikti, remdamasis kitais šaltiniais“.
Informacija atkeliauja iš ... katilinės
Pastaruoju metu kraštotyrininko informacijos šaltiniu tapo viena miestelio katilinė. Mat jau ne
pirmi metai joje vis atgabenama sudeginti pasenusių knygų, kitokių leidinių, o apie B. Kerio
domėjimąsi tokia literatūra žinantys žmonės jam yra atnešę ne vieną išgelbėtą senieną.
Katilinėje deginami ir rankraščiai, kurie irgi domina kraštotyrininką. Antai apsidžiaugė vienos
ateistų organizacijos metraščiu. Joje rastos pavardės padėjo sutikslinti anksčiau sukauptą
informaciją. Įdomus buvo ir rankraštis apie keramikos gamyklos Viekšniuose veikusiame ceche
dirbusių puodininkų veiklą.
„Esu baugus“
Dabar septintą dešimtį metų amžiaus įpusėjęs kraštotyrininkas prisipažįsta esąs bailus ir
drovus žmogus.
„Jei būčiau drąsesnis, tai knyga būtų dvigubai ir trigubai didesnė, — mano jos autorius. —
Nes bijau eiti pas žmones ir šnekinti“.
Nes pasikeitė aplinka, negu buvo prieš keliolika metų. Pavyzdžiui, dabar senyvesnius
viekšniškius atakuoja senų nuotraukų rinkėjai ar supirkėjai. Už vienetą moka nuo kelių iki
keliolikos litų. Tačiau senoliai nelinkę sau brangių daiktų pardavinėti, vis atsisako siūlymų.
Tad kraštotyrininkas neišdrįsta lankyti tų įdomių viekšniškių, kuriuos prigąsdino supirkėjai.
„Puldinėjami žmonės, aišku, nepatikės ir mano pasiūlymu tik paskolinti senas fotografijas —
kol jas nuskenuosiu ir įtrauksiu į savo archyvą“, — įsitikinęs B. Kerys.
Jis nebedrįsta naudotis ir savo paruoštais rašteliais, kurių vienoje pusėje pateiktas skolinimosi
tekstas, o kitoje — besiskolinančiojo paso kopija.
416