3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

„Kaip mokėjau, taip ir pasidariau. Gyvenu šiame name jau 25 metai ir nesiskundžiu. Čia gimė
ir užaugo sūnus Algimantas”, — sako Antanas.
Grįžęs iš armijos vyras įsidarbino Akmenės buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate
(BGAK). Jis ir dar vienas viekšniškis Albinas Stonys buvo priimti dirbti dailininkais. Jie
privalėjo rūpintis parduotuvių vitrinomis, gaminti jų iškabas ir piešti įvairiausius plakatus dainų
bei valstybinėms šventėms, reklamas seniau populiarioms vasaros prekybinėms mugėms.
Šiek tiek linkęs prie humoro, Antanas iššifruoja savo įstaigos santrumpą, kurią tais laikais
žinojo kiekvienas čia dirbantis: „Būk gudrus, apgauk kitus”.
„Buvo ir kitas šios santrumpos variantas. Viekšnių stalių dirbtuvių vedėju tais laikais dirbo
Kazimieras Kėvišas. Šios dirbtuvės priklausė Akmenės BGAK, o čia dirbę staliai buvo pavaldūs
Viekšnių stalių dirbtuvių vedėjui. Susirinkus kompanijai vyrai šmaikštaudavo: baikit gerti, ateina
Kazimieras”, — išradingų vyrų sukurtą posakį prisimena Antanas.
Akmenės BGAK A. Sidabras išdirbo 24 metus. Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę tokių
kombinatų nebeliko, jau trylika metų jis dirba Viekšnių vidurinėje mokykloje meistru
remontininku. Tenka atlikti įvairiausius darbus: į duris dėti spynas, stiklinti langus, pjaustyti
medieną, daryti viską, kas tik ko paprašo. Šiuo metu mokykloje vyksta remontas, tad darbų
netrūksta.
ANTRAME AUKŠTE PASLĖPTAS „LOBIS”
Dirbdamas mokykloje, Antanas nepamiršo ir savo dailininko įgūdžių. Noras piešti, ar
svarbiausias pomėgis, kad ir kaip jį pavadintum, išliks visam gyvenimui. Laisvu laiku vyriškis ir
dabar piešia. Tiktai jau nebe plakatus, šūkius, o gamtos peizažus. Ir ne kieno nors užsakymu, bet
savo malonumui jis tapo akvarele arba aliejumi ant drobės, kartono.
„Savo darbus, jei paprašo, dovanoju broliui, seseriai, giminaičiams ar draugams. Juk negaila”,
— šypteli vyras ir užklaustas patvirtina, kad jaunesni už jį brolis ir sesuo taip pat linkę prie
meno. Brolis, daug metų dirbęs Plungės „Minijoje”, yra ne tik puikus drožėjas iš medžio, bet ir
sugeba mūryti židinius. Antanas rodo brolio padarytą duoninę, ant sienos kabantį drožtą
paveikslą.
Paklausęs, ar nebaisu sušalti, šeimininkas pakviečia užlipti į antrą aukštą, kur netikėtai
išvystame daug įvairiausių senų daiktų: siuvamųjų mašinų, vokišką ir amerikietišką rašomąsias
mašinėles, menančias tarpukario laikus, daugybę visokiausių laikrodžių, lentynų su knygomis,
akmenų kolekciją.
„Visa tai pradėjau rinkti sugrįžęs iš armijos, 1967-aisiais. Iš to, ką čia matote, brangiausias
mano turtas yra knygos. Taip pat rinkau ir senas nuotraukas. Vyresnio amžiaus žmonės senas
nuotraukas dažnai sudegina, nenorėdami, kad, jiems išėjus, po jų gyvenimą knaisiotųsi svetimi
žmonės”, — sako Antanas, rodydamas didelį, storą albumą, kurio didžiojoje dalyje nuotraukų
užfiksuoti gyvenimo pradžios ir pabaigos momentai — vestuvės ir laidotuvės. Vyras sako, kad
jas jam padovanoję Viekšnių miestelio ir jo apylinkių gyventojai
Palnosų bibliotekos darbuotojas Bronius Kerys taip pat yra surinkęs nemažai senų fotografijų.
Iš bendro savo ir Antano archyvo B. Kerys išleido kompaktinį diską, kuriame yra net keli šimtai
nuotraukų. Ne viena iš jų yra buvusi išspausdinta ir mūsų laikraštyje.
KNYGOS ATSTOJO „UNIVERSITETUS”
Išskirtinio dėmesio verta Antano asmeninė biblioteka. Joje yra apie pusantro tūkstančio
knygų. Daugiausia tai senovinė literatūra, kurios tematika tada nebuvo labai įvairi. Gausu
religinio, istorinio turinio knygų. Jas Antanui dovanojo senieji Viekšnių gyventojai. Nemažai yra
retų ir ypač vertingų knygų, už kurias jis tikriausiai mokėjo nemažus pinigus. Antano
pasididžiavimas — vyskupo Motiejaus Valančiaus „Gyvenimai šventųjų, kurių vardais žemaičiai
už vis geba vadintis”. Šis retas dviejų tomų leidinys išleistas 1858 metais.
Bibliotekos puošmena — didelė ir gražiai išleista knyga apie lenkų dailininką Stanislavą
Mateiką. Ji gausiai iliustruota spalvotomis dailininko darbų reprodukcijomis. Tai taip pat senas,
1912 metų leidinys. Antanas, pats išbandęs dailininko duonos skonį, šią knygą, matyt, labai
brangina. Tačiau apie tai jis nutyli, ir pasistengia kalbą nukreipti kita linkme.
Bendraujant su Antanu, stebino jo žinios. Todėl atsakymas į klausimą, kokius dar mokslus ir
kur jis ėjo, neskaitant devynių vidurinės mokyklos klasių, buvo šiek tiek netikėtas. Pasirodo, jis
niekur daugiau ir nesimokė.
414