3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

ekspedicijos metu užrašyta net 19 unikalių dainų. Studentų korporacijos „Samogitia” prezidentė
Loreta Mukaitė supažindino su šios studentų organizacijos veikla, žemaičių ir jaunimo rėmimo
fondu.
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotoja Gražina Kadžytė analizavo papročių
teisės atspindžius lietuvių tautosakoje. Nacionalinio muziejaus vyriausioji muziejininkė Danutė
Aleknaitė savo pranešimą apie žemaičių moterų išeiginius drabužius pagražino gausiais
pavyzdžiais. Pasirodo, apdaras parodydavo luomą, etnografinę priklausomybę, padėtį šeimoje,
amžių ir net charakterį ir, be abejo, turtingumą. Ji priminė įdomų M. Valančiaus paminėjimą, kad
Viekšnių moterys dėvėjo gana spalvingus rūbus, kurie žydėjo kaip lelijos, žėravo kaip aguonos.
Beje, žemaitės ypač išsiskyrė savo skarelių surišimu, jų gausa. Kartais jos ryšėdavo net tris
skareles — ant galvos, kaklo ir pečių.
Daug vertingos medžiagos pateikė ir vietiniai kraštotyrininkai. Bronius Kerys rengia savo
krašto bibliografiją, kuri jau apima 617 p., o iš viso turėtų būti 1500 p. Algirdas Gedvilas
analizavo Lietuvos aviacijos pradininko muziejuje sukauptą Biržiškų ekspoziciją. Beje, ji vis
negali persikelti į A. Biržiškos namus, kurie tebėra sudarkyti, praradę pirmykštį vaizdą, stovi
negyvenami ir apleisti. Viekšniškiai buvo sutarę, kad galima gauti iš JAV profesoriaus, vasario
16-osios akto signataro M. Biržiškos pomirtinę kaukę, bet signatarų namų vadovybė net į du
raštiškus pasiūlymus neatsakė.
Po konferencijos vyko koncertas, kuriame pasirodė viekšniškių etnografinis ansamblis
„Poilsėlis”, beje, atgaivinęs nuotaikingą šokį „Dirižablis”, kurį šoko dar mūsų seneliai (vadovė
Nijolė Kontutienė). Įdomią programą parodė Klaipėdos universiteto ansamblis „Auksodė”
(vadovė Rūta Vildžiūnienė). Koncerte taip pat dalyvavo N. Akmenės saviveiklininkai ir
Klaipėdos universiteto studentai ir dėstytojai.
Juozas Elekšis. Biržiškų draugijos narys.
Plastinina Bernarda. Menininkas iš prigimties išsilavinimą gavo iš knygų: [Antanas
Sidabras] // Ketvirtadienis („Santarvės” priedas, leidžiamas kartą per mėnesį). — 2006. — Saus.
26. — Nr. 41 // Santarvė. — 2006. — Saus. 26. — Nr. 10 (8953): Nuotraukos Sigito Strazdausko
ir iš asmeninio archyvo: [1.] Antanas Sidabras: „Viskas, kas yra pas mane, neskirta jokiai
ekspozicijai. Tai yra mano gyvenimo dalis”. [2.] Jaunasis pulko dailininkas. 1966—1967 m.,
Brestas. [3.] „Nei jis tilpo į nuotrauką, nei aš tilpau...” — Antano ranka užrašyta iš armijos
siųstoje nuotraukoje. [4.] Šeimininkas nesileido į pasakojimus, kokiais keliais į jo namus
atkeliavo visi šie daiktai. — Visas tekstas:
Viekšniškį Antaną Sidabrą užklumpame netikėtai. Galbūt todėl jis nelabai nusiteikęs kalbėtis,
ir vis bando išsisukti nuo klausimų. Čia gimęs, augęs ir šeimą sukūręs vyriškis stengiasi įtikinti,
kad jo gyvenimas nevertas dėmesio ir nuolat kartoja: „Kam to reikia, apie tai jau tikrai nėra ko
rašyti”.
DĖL ARMIJOS NEBAIGĖ VIDURINĖS
Kartu ilgai aptarinėjame, nuo ko pradėsime kalbėtis. Nesileisdamas į vaikystės prisiminimus,
jis sako, kad trumpam šeima buvo palikusi Viekšnius ir išvažiavo pas tėvą, kuris tuo metu
gyveno tremtyje. Į gimtinę grįžo, kai Antanui sukako 12 metų. Dėl to susitrukdė mokslai, ir
vaikinas devynias klases baigė, sulaukęs beveik aštuoniolikos.
„Nusprendęs, kad man jau laikas į armiją, į dešimtą klasę nebėjau. Tačiau dėl silpnų akių
manęs nepaėmė. Praėjo metai, ir komisijos nuomonė pasikeitė. Buvau pašauktas tarnauti į
artilerijos batalioną Bresto tvirtovėje”, — pamažu įsitraukia į pokalbį pašnekovas.
Dar mokydamasis žemesnėse klasėse, vaikinas mėgo piešti. Kai tarnaujant armijoje tai
paaiškėjo, Antanas buvo paskirtas dirbti pulko dailininku. Jam reikėjo piešti plakatus, rašyti
šūkius, apipavidalinti klubo ir bibliotekos stendus. Darbo kareivėliui buvo užtektinai, todėl dveji
metai netruko prabėgti.
GYVENIMĄ KŪRĖ SAVO RANKOMIS
Po armijos Antanas grįžo į Viekšnius. Vedė ir pradėjo statytis nuosavą namą. Viską darė pats
savo rankomis kartu su žmona Adele. Pats mūrijo sienas, meistravo langus, duris, neieškojo
pagalbos įrengiant ir vidų.
413