3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

išvykdami į ekspediciją su kolega Rimantu sutarėme, kad Viekšniuose domėsimės: pokario metų
rezistencinio pasipriešinimo eiga, tarpukario metų Šaulių organizacijos veikla, XIX amžiaus
antros pusės ir XX amžiaus pirmos pusės tautinių mažumų (rusų, žydų) gyvenimo būdu,
tradicijomis, papročiais ir pan. Rinksime istorinę, etnografinę medžiagą, eksponatus.
Ekspedicijos metu, kalbantis su viekšniškiais, pavyko patikslinti kai kuriuos faktus ir dalyvius
veikusius rezistenciniame pasipriešinime. Bandėme nustatyti LLA kovotojo Alberto Švažo
kapavietę. Aptikome pėdsakus, bet reikėtų daug ką dar patikslinti. Aptikome pokario metais
Viekšnių apylinkėse veikusio partizanų būrio vado Kosto Stelingio, slapyvardis „Daugis”,
veiklos pėdsakų. Sunku buvo rasti respondentą, kuris gerai žinotų arba noriai kalbėtų šia tema.
Šiokių tokių nuotrupų aptikome ir apie Šaulių sąjungos veiklą. Tačiau tikrieji viekšniškiai —
šauliai jau vaikšto žvaigždžių takais, arba dingo Sibiro platybėse.
Šiek tiek daugiau pavyko aptikti ir užrašyti apie rusų ir žydų bendruomenės buitį ir tradicijas.
Buvusi gausi Viekšnių miestelio ir apylinkių rusų bendruomenė jau gerokai sunykusi. Mūsų
tyrinėtu laikotarpiu rusų bendruomenė, įsikūrusi taip vadinamame Fermų kaime, baigia
asimiliuotis. Ir po dešimtmečio, kito mes apie šią bendruomenę nebeturėsime ko paklausti.
Žydai... apie jų buitį ir verslus viekšniškiai noriai pasakoja ir prisimena. Pavyko užrašyti
prasmingų faktų. Tačiau apie jų sunaikinimą daugelis respondentų tyli ir skundžiasi bloga
atmintimi.
Dauguma vyresnio amžiaus mūsų aplankytų viekšniškių su nostalgija kalbėjo apie tarpukario
metų valdžią ir tvarką. Dažnas burnojo dabartinę tvarką. Kalbėdami su rusų tautybės
viekšniškiais susidariau nuomonę, kad jie yra didesni nepriklausomos Lietuvos patriotai ir kad
ateis geresnis laikmetis, ko dažnai pasigedau iš viekšniškių lietuvių.
Ekspedicijos nepilnos penkios dienos, tai labai trumpas laiko tarpas. Gal kada nors vėl
vyksiančios mūsų muziejininkų ekspedicijos į Viekšnius papildys surinktą mūsų medžiagą.
Reikia skubėti. Po 10—15 metų mano minimomis temomis Viekšniuose, ko gero nebebus su kuo
kalbėti.
Lukošius R. Muziejaus rinkinius papildė eksponatai iš kunigo K. Andriuškos archyvo //
Muziejaus naujienos (Mažeikių muziejaus leidinys). — 2000. — Liepa—rugsėjis. — Nr. 3 (22).
— Numeris skirtas Viekšnių ekspedicijai. — Visas tekstas:
Kraštotyrinės ekspedicijos Viekšnių apylinkėse metu nemažai surinkta dokumentinės
medžiagos: fotonuotraukų, laiškų, įvairių dokumentų, knygų — didžioji dalis — kunigo
Kazimiero Andriuškos, kuris paskutinius savo gyvenimo metus praleido Viekšniuose, asmeninis
archyvas.
K. Andriuška gimė Krakiuose 1903 metais. Mokėsi Mažeikių vidurinėje mokykloje, tai liudija
išlikęs 1923 m. mokyklos baigimo pažymėjimas. Vėliau studijavo Kauno kunigų seminarijoje.
Baigęs studijas, K. Andriuška dirbo vikaru Grušlaukės bažnyčioje. Iš viso gyvenimo laikotarpio
yra išlikę nemažai fotonuotraukų, nes pats K. Andriuška fotografavo ir turėjo fotoaparatą su
stovu (štatyvu). Nuotraukose užfiksuota: kunigo aplinka, religinės šventės, Grušlaukės kaimo
kasdienybė. Peržvelgiant šias nuotraukas, galima spręsti, kad K. Andriuška tvarkingai saugojo
savo fotoarchyvą. Ant daugumos fotografijų yra užrašytos arba atspausdintos datos. Tarp
daugelio kunigo K. Andriuškos dokumentų pavyko rasti keletą įdomesnių eksponatų. Tai —
leidimas daug kartų Lietuvos—Latvijos sienai kirsti arkliais, dviračiu ir traukiniu, išduotas
1934 m. liepos 17 d., kunigo tėvo Jono Andriuškos pasas, išduotas 1910 m.
Taip pat į muziejų pateko K. Andriuškai atsiųsti laiškai su sveikinimais vardinių, Šv. Kalėdų
proga.
K. Andriuška rinko knygas. Palėpėje tarp įvairių sovietinių žurnalų suradome 1864 m.
Vilniuje išleistą „Wisas pasalmes karaliaus S. Dowida”, lotynišką teologijos traktatą, išleistą
1874 m., vokiečių kalbos gramatiką, išleistą 1929 m., žurnalą „Mūsų senovė”.
Visą šią medžiagą muziejui perdavė buvusi kunigo K. Andriuškos šeimininkė Elena
Stankaitytė. Moteris mums įdomiai pasakojo apie kunigą, kaip apie žmogų, kuris kunigaudamas
neužgyveno jokių turtų, todėl jai teko beveik savo lėšomis K. Andriuška palaidoti.
Šeimininkė leido mums užlipti į palėpę, kur tarp dulkių pririnkome du lagaminus knygų,
laiškų, dokumentų. E. Stankaitytė mums padėkojo, kad „apvalėme” palėpę, nes jai pačiai sunku
407