3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

uždirbame. Per 30 metų nė karto negavau atlyginimo, kuris būtų atitikęs atliktą darbą. Mano
pinigai ėjo, eina ir, matyt, eis tiems, kurie dabar, pravažiuodami mersedesais, išpila ant manęs,
tebevažinėjančio varganu dviračiu, peleninės nuorūkas. Toks bibliotekininko gyvenimas —
vienui vienas kovoji su visa tave žlugdančia aplinka, atrodo, visi prieš biblioteką ir
bibliotekininką. Sudarytos tokios sąlygos, kad ir negali padaryti to, ką reikėtų, ką norėtum, todėl
visą laiką vien neigiamos emocijos.
Jeigu koks nors burtininkas šią sekundę, mostelėjęs lazdele, bibliotekininkus paverstų
verslininkais ar normaliais savivaldybės valdininkais, tai šią sekundę, nepaisant savivaldybės
pastangų — algų, algelių ir kitų elgetiškų „dotacijų” — žlugtų visos bibliotekos. Taigi valstybė ir
dar kai kas naudojasi mūsų idėjiškumu. Kartais, būdamas nenaivus (tikėdamas, kad valstybė
tikrai neturi pinigų) ir nesiekiau, kad būtų įkurtas kraštotyros centras. Perskaitęs, kad bus
steigiamas muziejus (kuriam reikėtų mažiausiai dviejų aukštų pastato su požemiais ir dar daug
ko), naiviai pamaniau, kad atsirado daug pinigų. O kad taip, kodėl pirma neįkūrus kraštų
kraštotyros centrų, kurie tą bendrą muziejų ir įsteigtų?
Tačiau man, bibliotekininkui, nors ir nekokiam kraštotyrininkui, skaudžiausi Jūsų žodžiai —
kas dirbs? Būdami tokie naivūs ir tokie nenaivūs, mes visi — rajono vadovai, partijos ir kitokios
organizacijos, mokytojai ir mokiniai, kultūros ir visokie kitokie darbuotojai, gal net Tautos
namai, iš kurių tiek daug tikėjausi, visas rajonas tiek „nusivažiavome”, kad be kelių žmonių nėra
kam (iš tūkstančių) „užsiimti” kraštotyra. Nėra žodžių išreikšti „susižavėjimui”! Gal tai ir
šiandieninės bibliotekų, visos kultūros, švietimo politikos nuopelnai? Kas dabar beatsakys, gal
jau po laiko?.. Tad ir klausimas: gerbiamieji, ar jums Lietuva dar reikalinga?
Gedvilas Algirdas. Mąstant apie muziejų // Vienybė. — 1998. — Saus. 22. — Tekste:
„Gaila, kad pašnekesys dėl rajono muziejaus steigimo ar nesteigimo įstrigo dar neprasidėjęs.
Kol kas racionalių samprotavimų pareiškė tik kraštotyrininkai B. Kerys ir L. Rozga. [...]. Kodėl
tam nepanaudojus užkonservuotą ir beveik užbaigtą statyti, tik neįrengtą pastatą buvusios
Viekšnių progimnazijos vietoje? Jame pakaktų vietos ir muziejui, ir „pamestinukui” — Viekšnių
kultūros namams. [...]. Lietuvos bajorų sąjungos senato narė I. Svetlauskienė laiške Viekšnių
seniūnui siūlė sudaryti sąlygas ekspozicijai apie šio krašto bajorus. Beje, tokią ekspoziciją jie
patys ir įrengtų. [...]. Didelį, labai prasmingą ir nepaprasto kruopštumo bei atsakomybės
reikalaujantį darbą atlieka Bronius Kerys, kaupdamas ir tvarkydamas bibliografinę Viekšnių
regiono medžiagą. Kito tokio nematau nei praeityje, nei dabar. [...]. Jei toks muziejus būtų
įkurdintas Viekšniuose, jame tikrai pakaktų vietos ir įvairioms parodoms.”
Šiurkuvienė Jolanta. „... tik gerumą nusinešam į kitą pasaulį”. Pasakojimas apie šių dienų
knygnešį, Palnosų kaimo bibliotekininką Bronių Kerį // Šiaulių kraštas. — 1998. — Geg. 14. —
Nr. 109 (1961): ir dvi nuotraukos [Tekstai po nuotraukomis: „Savarankiškai išmokęs valdyti
kompiuterį, Palnosų bibliotekininkas Bronius Kerys šio darbo pradmenų iš namų atsineštu
senutėliu kompiuteriu moko ir mokinukus”. „Bronius Kerys dažniausiai važiuotas dviračiu, prie
kurio pritvirtinta speciali kraitė sudėti spaudiniams”]. — Tekste:
Palnosų kaimo (Akmenės rajonas) bibliotekininkui Broniui Keriui, atrodo, visuomet buvo ir
yra per ankšti jo tiesioginio darbo rėmai. Jis — vienas iš rajono kraštotyrininkų, gamtotyrininkas,
daugelio aktualių straipsnių autorius, bebaigiamos didžiulės bibliografijos apie Viekšnių kraštą
autorius. Tačiau Palnosų ir aplinkinių kaimų bei viensėdžių gyventojams B. Kerys pirmiausia —
knygnešys, iš Vilniaus, Šiaulių ar Naujosios Akmenės savo rūpesčiu vežęs ir tebevežantis
spaudinius. [...]. Dabar knygnešys yra paniręs į darbą, kuriam, anot jo žinovų, šalyje nėra
analogų. Jis rengia didžiulę knygą apie Viekšnių kraštą, kurią sudaro „bibliografinės nuorodos ir
žinios krašto istorijai” arba „kontūrai, metmenys ateities darbui”.
Jau nuo seno kraštotyrą itin mėgęs B. Kerys kaupė galybę bibliografinių kortelių. Kai jų
turėjo per porą tūkstančių, tapo sunku jose susigaudyti. Tada vyriškis nusprendęs pasitelkti
kompiuterį. Nei šio įrenginio, nei pinigų jam įsigyti neturėjo, dirbti juo nemokėjo, tik buvo
skaitęs knygų šia tema. Nenaują kompiuterį bibliotekininkui padarė jo bičiulio viekšniškio
Antano Sidabro sūnus Algis, dirbantis vienoje iš kompiuterių firmų Kaune. Savarankiškai
401