3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

organizavimas. Vien surinktų žinių redagavimas, katalogavimas, įforminimas, pateikimas
visuomenei — milžiniškas darbas, todėl veikiau nepakankamai aktyviai dėl tokio centro įkūrimo
Viekšniuose. Maniau, kad centrui nebūtų atsiradę nei grotuotų patalpų, spintų dokumentams
laikyti, ryšių priemonių, kompiuterio, nei žmonių. Perskaitęs, kad planuojama steigti muziejų
(„Vienybė”. — 1997. 08. 23), susirūpinau — tikriausiai vėl iš kraštų kraštotyrininkų bus atimti
tik tiems kraštams būdingiausi eksponatai ir išvežti ten, kur jie nieko nereiškia.
Žinoma, muziejų bus stengiamasi įkurti Naujojoje Akmenėje — mieste, kuris, ko gero, nėra
jokio krašto, net nei Žemaitijos, nei Aukštaitijos. Mieste, kuris kada nors nebus rajono centru,
pagaliau, mieste, kuris net neturi savo krašto pavadinimo. Šis miestas gali turėti savo — tik savo
muziejų. Netikiu ir niekada nepatikėsiu, kad, sakykim, Akmenės muziejus taip pat kruopščiai
kaups žinias apie cemento gamyklos statybą arba Viekšnių, Papilės žmones, kaip apie pačios
Akmenės istoriją. Pagaliau, tarp Viekšnių ir Papilės toks skirtumas, kad vieno krašto eksponatus
pervežus į kitą kraštą, jie gali prarasti ne tik reikšme, bet ir pavadinimus.
Muziejus — žmonėms. Ir tiems, kurie negali nuvažiuoti į tolimesnį miestą. Aš už tai, kad
kiekvienas kraštas (Karpėnų, Papilės, Akmenės, Viekšnių, gal Purvių, Kruopių) turėtų savo
kraštotyros centrus ir muziejus, susijusius su čia pat gyvenančiais, bendradarbiaujančiais krašto
žmonėmis.
Rozga Leopoldas. Muziejaus reikia! // Vienybė. — 1997. — Rugs. 17. — Visas tekstas:
Negalima nesutikti su kraštotyrininko B. Kerio samprotavimais, kad rajono seniūnijoms arba
kraštams reikalingi kraštotyros centrai, kuriuose būtų kaupiami dokumentai ir galbūt eksponatai,
pasakojantys apie to krašto kultūros paveldą. Tik naivu tikėtis, kad skolose įklimpęs rajono
biudžetas bent artimiausią penkmetį pajėgtų skirti lėšų tokių centrų patalpoms ir žmonėms
išlaikyti. Dar opesnis reikalas — o kas tokiuose centruose dirbs? Laimingi Viekšniai, kad esate
Jūs, Broniau, kad yra seniai kraštotyros „liga susirgęs” mokytojas A. Gedvilas. Beje, aviatoriaus
A. Griškevičiaus muziejus ir tapo panašiu kraštotyros eksponatų kaupimo ir demonstravimo
centru, mat čia suspėta sukaupti vertingų XIX ir XX amžių sandūros buities reikmenų. Jis tapo ir
Biržiškų palikimo kaupimo centru, nes būtent čia formuojasi būsimųjų Biržiškų šeimos namų
ekspozicija. Čia kaupiami bei eksponuojami ir viekšniškių tautodailininkų kūriniai, bet dėl vietos
stokos išsamesnės ekspozicijos įrengti neįmanoma.
Taigi A. Griškevičiaus muziejus savaime tapo visos seniūnijos muziejaus pradžia. Deja, jo
tvarkytojas A. Gedvilas nepajėgtų organizuoti dar ir tiriamąjį darbą, plėtoti Viekšnių istorijos
studijas ir organizuoti dokumentų publikavimą.
Tuo darbu galėtų užsiimti senosios vaistinės muziejus, turintis 1,5 — kad ir minimaliai
apmokamo — etato. Bet šio muziejaus darbuotojai užsiima tik lankytojų aptarnavimu, per porą
metų neparengė nė vienos publikacijos, nepabandė išplėtoti ir pačią vaistinės ekspoziciją.
Suprantu, kad už minimalų atlyginimą ir nevalia kažin ko daugiau reikalauti, bet, iš kitos pusės,
nė pasiūlymų nebuvo. O galimybių yra, nes, pirmiausia, yra vietos. Reikia tik bent poros
kraštotyrą išmanančių žmonių.
Panašiu krašto muziejumi tampa ir D. Veisienės tvarkomas S. Daukanto muziejus Papilėje, bet
ir čia patalpų bei jėgų stoka viską riboja.
O kitur nėra nei patalpų, nei žmonių. Jų per pusmetį nesurasi — kaip ir lėšų. Tuo tarpu ne tik
senos dvarų sodybos, bet ir daug kitų vertybių nyksta tiesiog akyse, išbarstomos vertingos
kolekcijos, nes nėra prasmės jų įsigyti, kol nėra kur saugoti ir eksponuoti. Taigi, pirmiausia reikia
išsaugoti ir sukaupti, o jau paskui kalbėsime apie dalybas. Penkias dešimtis metų rajonas
formavosi ir egzistavo kaip vieningas ūkinis ir teritorinis valstybės padalinys. Tad manau, kad
rajono muziejaus steigimo būtinybė nediskutuotina. Rajono muziejui ir patalpas, ir žmonių
lengviau rastume, jis tarnautų ne kaip iš seniūnijų atimtų relikvijų saugykla, o kaip viso šio
regiono istorijos ir etninės kultūros tyrimo centras, galintis laikinai apsaugoti nuo sunaikinimo
bei išgrobstymo tai, kas saugotina. Jis koordinuotų ir mokyklinių muziejų, ir tokių Jūsų siūlomų
kraštotyros centrų veiklą, galėtų organizuoti reikalingų dokumentų paieškas ir komplektavimą.
O kur muziejus bus — ne taip svarbu, ar senojoje, ar Naujojoje Akmenėje, svarbu, kad būtų
tinkamos patalpos, įranga, priešgaisrinė apsauga. Ir bent pora išmanančių šį darbą žmonių,
norinčių dirbti.
399