3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Džiaugiamės išlikusiais ir išsaugotais eksponatais, bet ar dažnas prisimename žmones, tuos
fanatikus pačia geriausia šio žodžio prasme, kurie kažkada ieškojo, rinko, saugojo, net
nesuvokdami, ar tie daiktai, tie spaudiniai, fotografijos ras tinkamą pastogę ir visuomenės
dėmesį. Prieš daugelį metų mažytėje Spaigių mokyklėlėje tenykštis šviesios atminties mokytojas
Antanas Gruzdas man pravėrė nuošalų kambarėlį, kuriame buvo surinkta ir saugoma daug
įvairios spaudos leidinių, kitų senienų.
Barvydžių mokykloje kitąkart irgi esu užtikęs daugybę senovinių buities reikmenų. Tai buvę
mokytojo Indrelės kraštotyrinio darbo vaisiai. Kiek širdies, darbo ir laiko S. Daukanto muziejui
yra atidavusi mokytoja Danutė Veisienė! Greta A. Gedvilo ar kas pamini P. Sriubaitės triūsą
ieškant, renkant, saugant ir prižiūrint etnografinio skyriaus eksponatus A. Griškevičiaus
muziejuje Viekšniuose.
Kaip būtų kilnu, jei kas apie tokius žmones, dar gyvus ir jau mus palikusius, papasakotų
„Vienybei” ir jos skaitytojams. Gal labiau gerbtume kraštotyrą ir kraštotyrininkus, gal įeidami į
negausius rajono muziejėlius, pasivalytume ne tik kojas, bet ir sielas apšvarintume, kad
susitikimai su dar gyva praeitimi, su regimąja jos atmintimi būtų tokie, kokių kadaise tikėjosi tie
kilnūs žmonės.
Jonikienė Roma. Nuosavybės teisė apgaubia Lazdynų Pelėdos muziejų // Vienybė. — 1996.
— Vas. 10
Bunka E. Tryškiai — Viekšniai. Lietuvos istorija ir dabartis: Kelionės reportažas: „Kaip
gyveni, Lietuva?”: „Dienos” specialusis korespondentas Eugenijus Bunka „Comliet” mobilaus
ryšio telefonu perduoda iš Plūgų [Pluogų] kaimo // Diena. — 1996. — Rugs. 25: nuotraukos
„Kraštotyrininkas Bronius Kerys” ir „Aleksandras Bučas [Kairiškiai] apie rinkimus turi savo
nuomonę”. — Tekste:
„Nakties šalna pabalino laukus. Bronius Kerys mopedu dvidešimt du kilometrus atbirbė
užsimaukšlinęs žieminę kepurę, apsimovęs pirštines, polietileno plėvele prisidengęs kojas.
Saugosi, mat buvo laikas, kai šešerius metus išgulėjo lovoje ligos prispaustas, bet pergalėjo ją.
Išsikrutinęs ėjo per žmones, nešė jiems knygas ir po trupinėlį rinko, ką jie prisimena iš senų
laikų. Prisiminti tikrai yra ką. [...]. Visi jie susiję su tomis vietomis, kuriomis šiandien keliausime
su Broniumi. Klausausi jo ir vis labiau įsitikinu, jog tai šventas žmogus. Anot jo, Vilniuje
Lietuvos istorija tik dėliojama į archyvų lentynėles, o renkama po kruopelyte kaimuose,
miesteliuose.”
Balsių malūnas, Kairiškių mokyklos mokytoja Rita Masiulienė ir Kairiškių kaimo
bibliotekininkė Janina Čibirienė apie Vladą Sirutavičių, kartono fabriką. Pokalbiai su Kairiškių
žemės ūkio bendrovės pirmininke Danute Zamariene, kairiškiečiu Aleksandru Buču, Danute
Norkiene iš Pavirvytės kaimo, Vaclovu Auryla ir Alvydu Adomaičiu iš Žalionės kaimo.
Imbrienė Vilhelmina. Akmenės rajono muziejai // Šiaulių krašto kalendorius: 1998. —
Šiauliai, 1997. — P. 125—129. — Tekste: Viekšnių vaistinė-muziejus, A. Griškevičiaus
muziejus.
Kerys Bronius. Aš prieš... muziejų! // Vienybė. — 1997. — Rugs. 10. — Visas tekstas:
Jau nebe pirmus metus mąstau apie Viekšnių krašto kraštotyros centro įkūrimą. Tokiam
būsimam centrui antri metai rašau Viekšnių krašto bibliografiją — nuorodas, kur ir kas yra rašyta
apie Viekšnių kraštą. Kraštų kraštotyros centrų kūrimą laikau savaime suprantama ir
nediskutuotina būtinybe. Šiuo metu yra surinkta kraštotyros žinių, tačiau jos yra įvairiose
vietose. Jei dabar net vietinis žmogus ne visuomet gali sužinoti, kur ieškoti reikalingų žinių apie
Viekšnius, tai ne viekšniškiui gali atrodyti, kad tų žinių iš viso nėra surinkta. Aš pats gana dažnai
ilgai ir sunkiai renku žinias, kurios, pasirodo, kažkur jau surinktos, užrašytos, vienam ar kitam
kraštotyrininkui jau žinomos. Kraštotyros centras visų pirma kaip tik ir reikalingas visų žinių
sukaupimui vienoje vietoje.
Kraštotyros centro veikla būtų labai rimta ir nelengva — ne tik originalų ir kopijų ieškojimas,
jų įforminimas, eksponavimas, bet ir žinių rinkimas — viso krašto kraštotyros darbo
398