3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra
3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra
3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra
You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
Akmenės krašto žemės ūkio, pramonės, kultūros ir švietimo būklę. Tačiau suprantama ir tai, kad<br />
pabrangus poligrafiniams darbams, ko gero, tai būtų neįveikiamas uždavinys.<br />
Apybraiža skirta plačiam skaitytojų ratui, bet labiausiai reikalinga minėtų specialybių<br />
mokytojams, II—IV klasių mokytojams, nagrinėjantiems Tėvynės pažinimo kursą. Ji turėtų tapti<br />
parankine knyga kraštotyrininkams, o turint omenyje jaunąjį skaitytoja, būtų naudinga skautams,<br />
nes jų veikla tiesiogiai susijusi su krašto pažinimu, <strong>kraštotyra</strong>, <strong>etnografija</strong>.<br />
Iki šiol šis ir 1990-ųjų metų leidinys „Akmenės rajono istorijos apybraiža” buvo blogai<br />
reklamuojami. Pavyzdžiui, Viekšnių spaudos kiosko vitrinoje pastarojo nebuvo. Turėjau<br />
galimybę įsitikinti, kad apie jo pasirodymą nežinojo dalis pradinių klasių mokytojų. Švietimo<br />
skyriaus inspektorius, besirūpinantis istorijos, geografijos, Tėvynės pažinimo dėstymu, turėtų<br />
juos rekomenduoti pedagogams. Įsidėmėtina, kad paskutinis leidinys papildo ir tuo pačiu<br />
sąryšingas su 1990 metais pasirodžiusia L. Rozgos „Akmenės rajono istorijos apybraiža”.<br />
„Akmenės kraštas” ne kas kita, kaip minėto leidinio antroji dalis.<br />
Imbrienė Vilhelmina. Amžinos paminklotvarkos problemos // Vienybė. — 1993. — Gruod.<br />
29. — Tekste: Kairiškių, Paragių, kiti dvarai.<br />
Bugailiškis P. Dvarų archyvų pėdsakais // Liaudies kultūra. — 1994. — Nr. 3. — P. 39—41.<br />
— Tekste: „Inž. Sirutavičiaus Kairiškiai, [...] Drucko-Liubecko Pabalvė, Kapėnai, [...] Pliaterio<br />
Tryškiai.”<br />
Gedvilas Algirdas. Apie kraštotyrą ir dar kai ką // Vienybė. — 1994. — Rugpj. 20. — Visas<br />
tekstas:<br />
Daugiau ar mažiau kryptingos, tematinės ir kitos kraštotyrinės veiklos mūsų rajone beveik<br />
neliko. Ši organizacija miršta tyliai. Pavieniai asmenys, kraštotyros mylėtojai šį tą dirba savo<br />
nuožiūra. Suprantama, toks padrikas darbas nedaug naudos teduoda. Labiausiai apmaudu, kad<br />
<strong>kraštotyra</strong> niekam neberūpi, tai veiklai abejingi švietimo ir kultūros skyriai. Nebeliko<br />
mokyklinės kraštotyros. Tiesa, nedrįstu to kategoriškai teigti, nežinodamas visos padėties, gal<br />
kurioje nors mokykloje ji dar reiškiasi. Programinis Lietuvos istorijos mokymasis, neparemtas<br />
<strong>kraštotyra</strong>, teduoda menką poveikį emocijoms, kur jos nebesireiškia, tai ir tėvynės vertės<br />
ugdymas nukenčia. Be kraštotyros, dar šiek tiek dirbdamas muziejininkystėje, pastebėjau, kad<br />
itin skurdžios ir menkos moksleivių žinios etnografijoje, kultūros istorijoje. Labai sumažėjo<br />
mokyklinių ekskursijų. Vyresniųjų klasių moksleivius etnokultūra visai nedomina. Smalsesni yra<br />
jaunesnieji mokyklinio amžiaus vaikai, juos dar daug kas domina, o kartais ir stebina, sužinojus<br />
vieno ar kito eksponato buvusią paskirtį. Manau, kad šį jų interesą reikia vienaip ar kitaip skatinti<br />
tiek per istorijos pamokas, tiek vystant mokyklinį kraštotyrinį darbą, išvykas į muziejus. Jau<br />
daugiau kaip dešimtį metų Viekšniuose Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto<br />
lietuvių filologijos specialybės studentai dalyvauja mokslinėje ekspedicijoje Žemaitijoje, savo<br />
veiklos baze pasirinkdami Viekšnius. Anksčiau studentų grupėse nemaža jų dalis buvo<br />
savanoriai, kuriems praktika nebuvo privaloma. Jie dirbdavo noriai, domėjosi visais kraštotyros<br />
darbo barais. Kasmet apsilankydami aviacijos pradininko Lietuvoje A. Griškevičiaus<br />
memorialiniame muziejuje, daug kuo domėjosi, net ne itin reikšmingais etnografiniais rakandais,<br />
bet būtinai norėdami sužinoti jų paskirtį, naudojimo būdą. Savanorių ir entuziastų skaičius<br />
mažėja, o pastaruosius dvejus metus ekspedicijose dalyvauja tik privalomą praktiką atlikti<br />
turintys studentai. Žodžiu, ir filologijoje vis labiau reiškiasi pragmatizmas. Minėtas muziejus<br />
Viekšniuose skaičiuoja jau tryliktus savo veiklos metus. Pastebimai mažėja lankytojų bei<br />
ekskursijų. Tiesa, tam yra ir objektyvių priežasčių. Viena jų — tai labai pabrangusios kelionės<br />
išlaidos. Švietimo sistemos skurdas vis labiau juos atitolina nuo kultūros ir meno vertybių. Kita<br />
vertus, pastebėjau, kad pastarojo meto ekskursantų dalis, ypač pavieniai asmenys, rodo didesnį<br />
smalsumą, išmanymą, vertindami kultūros vertybes, o iš to ir man nauda, nes muziejininkystėje<br />
esu savamokslis. Galiu konstatuoti užsienio lietuvių ir net kitataučių didesnį smalsumą,<br />
pastabumą, domėjimąsi net detalėmis, į kurias daug kas visai nekreipia dėmesio. Maloniai<br />
nustebino iš Baltarusijos apsilankę Pelesos lietuviai. Dalis ekskursantų savo pastabas, įvertinimą<br />
palieka muziejaus atsiliepimų knygoje. Objektyvumo dėlei palieku be komentarų jų tekstus. Štai<br />
396
Change language