3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Turėdamas šiokią tokią mokyklinių ekskursijų apibendrinimo patirtį, pastebiu, kokia didelė
mokinių dalis visiški analfabetai, susidūrę su eksponatais, atspindinčiais XVIII, XIX a. mūsų
tautos socialinę-buitinę aplinką, gyvenimo sąlygas. Didelė jų dalis visai nesuvokia, kiek ir kokio
darbo prireikė, kokiomis sąlygomis buvo dirbama norint išauginti ir valgyti duoną, kodėl
atsitiktinai ją numetęs žmogus ne tik pagarbiai pakeldavo, bet ir pabučiuodavo. Nusistebėjimą
sukelia ir tas ilgas darbo procesas, kol linas nuo augalo stadijos tampa dailiai išaustu skoningu
drabužiu. Beveik visai nesuvokia, kas tai balanos gadynė, kokios buvo ano meto socialinėsbuitinės
sąlygos. Manau, kad, jei mokiniai tą geriau žinotų, kur kas prasmingiau suvoktų, kad
visokios gėrybės seniau ir dabar sukuriamos darbu. Su tuo supažindinus ir literatūros mokytojui
būtų kur kas įtaigesnė kad ir Vaižganto ištraukos „Napalys darbus dirba” prasmė, darbo poezijos
suvokimas.
Itin svarbus vietovardžių rinkimas. Jei to skubiai nepadarysime, atsitiks taip pat, kaip atsitiko
su daugeliu etnografinių rakandų, darbo įrankių, kurie buvo sunaikinti griaunant sodybas,
vienkiemius, beatodairiškai vykdant melioraciją. Be to, suteiktume rimtą pagalbą universiteto
Kauno filialo studentams, kurie kol kas vieninteliai tuo užsiima, o vieniems tai padaryti vargu ar
įmanoma.
Daugiau negu keista ir tokia nuostata, jog praeityje, stagnacijos periode, kraštotyroje nebuvo
nieko pozityvaus. Jei nebūtų buvusi renkama tautosakinė, etnografinė medžiaga, ką mes
begalėtume eksponuoti muziejuose? Ogi nieko, apart nuotraukų ar tekstinių aprašų. Viekšnių vid.
mokyklos mokytojų Z. Žypraitės, I. Saltonienės, A. Škielienės, S. Ablingio, B. Zvicevičienės,
J. Tamulevičiaus ir kitų pastangomis, talkinant daugeliui mokinių, ir buvo surinkti keli šimtai
etnografinių vertingų eksponatų. Gražiai tam talkino ir žemės ūkio mokyklos dėstytojai
A. Grigas, J. Bajoriūnas, buvusi Tučių devynmetės mokyklos mokytoja O. Žukauskienė. Deja,
prasidėjus tautinio atgimimo procesui, vietoj pažangos turime keistą atsiribojimo reiškinį. Kodėl
taip yra, nesuvokiama, nesuprantama, gal vėl laukiame kokios tai komandos ar direktyvos?
Būtų gera, kad mintimis mokyklinės kraštotyros reikalais „Vienybės” puslapiuose pasidalintų
ir kiti rajono mokyklų mokytojai, tuomet būtų galima rinktis optimalų veiklos modelį.
Gedvilas Algirdas. Apie mūsų kraštą // Vienybė. — 1992. — Spal. 28. — Visas tekstas:
Neperseniausiai knygynuose, spaudos kioskuose (kur dar jie išliko) pasirodė L. Rozgos
knygelė „Akmenės kraštas”. Apimties požiūriu tai kuklus (tik 48 psl.) leidinys, tačiau turiniu —
turtingas, nes sinchroniškai nagrinėjama visų rajono stambiausiu gyvenviečių praeitis, daugiau
dėmesio skiriant jo žmonėms — intelektualams, šviesuoliams, turėjusiems didelės įtakos krašto
ekonomikai, kultūrai, mokslui.
Tas pats autorius 1983 metais parašė ir išleido knygelę „Akmenės rajonas”. Lyginant jas,
ryškus skirtumas antrosios naudai. Pirmasis leidinys negalėjo išvengti „idėjiškai kryptingo”
pobūdžio ir dienos šviesą išvydo tik LKP Akmenės rajono sekretoriui palaiminus, tai dabar išėjęs
leidinys nevaržomo autoriaus publicistinio ir kūrybinio darbo brandus rezultatas. Jame
pateikiama objektyvūs istoriniai darbai, o tai byloja ne ką kita, kad skaitytojas pirmą kartą turi
galimybę sužinoti tai, kas anksčiau buvo nutylima, iškreipiama. „Akmenės krašto” reikšmę
didina ir tai, kad kiekvienos vietovės istoriniai faktai pateikiami kondensuotai apimant visą
praeitį aprėpiančius svarbiausius įvykius nuo tos gyvenvietės atsiradimo. Tai naudinga istorijos,
geografijos, II—IV klasių mokytojams.
Manau, kad nagrinėjant 1918—1940 m. laikotarpį, nereikėjo apsiriboti politinių įvykių raida,
mažai dėmesio teskiriant ekonomikai. Svarbu apžvelgti 1922 m. žemės reformos eigą krašte,
išsamiau nušviesti to meto ekonominę būklę, 1929—1933 m. ekonominės krizės apraiškas,
juolab, kad ir viena, ir kita įtakojo žemės ūkio raidą, atsiliepė Lietuvos, tuo pačiu Akmenės
krašto žmonių socialinei padėčiai. Čia pasireiškė ir 1935 m. Suvalkijos valstiečių sukilimo
atgarsiai, pagausėjo varžytynių, padidėjo emigracija į Šiaurės ir Pietų Amerikos šalis. Tiek
istorikui, tiek publicistui svarbi istorinė tiesa, tad aštresnių kampų nereikia apeiti ir nutylėti. Visi
matome, kad mūsuose pastaruoju metu pernelyg idealizuojamas ikikarinio periodo
nepriklausomos Lietuvos gyvenimas.
Leidinio vertę šiek tiek sumenkina tai, kad, be kuklių iliustracijų, nėra schemų, diagramų,
statistinių lentelių (tai svarbu geografijos bei istorijos mokytojams), atspindinčių to meto
395