3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

yra atlikusi didelį kraštotyrininkės darbą, aprašiusi šio krašto amatus, papročius, tautosaką,
šventes. Didelį pluoštą savo darbų prieš keletą metų kraštotyrininkė padovanojo gimtiesiems
Viekšniams, prie aviatoriaus A. Griškevičiaus muziejaus veikiančiai etnografinei ekspozicijai.
Manome, kad ir suaugusiems skaitytojams bus malonios pora ištraukų iš A. Urbienės knygos
„Aš ir mano seneliai”.
Leopoldas Rozga.
Gedvilas Algirdas. Viena po kitos // Vienybė. — 1990. — Rugs. 25: ir 2 kryžių nuotraukos.
— Tekste: „Tik ką [...] muziejaus patalpose buvo eksponuojamas [...] A. Juodpusio teminis darbų
[nuotraukų] ciklas „Akmenė ir jos žmonės”. Šią ekspoziciją dabar pakeitė kita — pedagogo
V. Kontučio nuotraukų serija „Senųjų Viekšnių kapinių kryžiai”. [...]. Prieš keletą metų
Viekšniuose lankėsi [...] dailininkas grafikas A. Šakalys. Keletą valandų jis užtruko senosiose
kapinėse ir žavėjosi savitais senaisiais kryžiais, daugelio jų ornamentus užfiksavo savo eskizų
albume.”
Juozapavičius V. Kraštotyrininkai — tautos atgimimui // Vienybė. — 1990. — Spal. 9.
Rozga Leopoldas. Akmenės kraštas. — Naujoji Akmenė: „Vienybės” redakcija, 1992. —
48 p. — P. 31. — Tekste: Kraštotyrininkė Amelija Urbienė padovanojo Viekšniams daug savo
darbų.
Gedvilas Algirdas. Atspindžiai: [Kraštotyra] // Vienybė. — 1992. — Vas. 5. — Visas tekstas:
Gerb. L. Rozgos samprotavimai „Vienybėje” mokyklinės kraštotyros klausimu ne tik svarbūs
savo aktualumu mokyklos kraštotyrinėje veikloje, bet ir konceptualūs, nusakantys tas kryptis,
kuriomis reikėtų, dirbti plėtojant kraštotyrinį darbą mokyklose. Mano nuomone, kraštotyrinį
darbą turėtume labiau susieti su dvasingumu, tautinės saviraiškos puoselėjimu, giluminiu mūsų
kultūros lobių atskleidimu. Pedagogai, kurie tam neabejingi, manau, pritars ir tai nuostatai, kad
kraštotyrinė veikla turėtų būti kiekvieno pedagogo — ar jis dirbtų su klase, ar dalykinėje
sistemoje — pareiga. Juk tai visos mūsų tautos turtas, jo išraiška, nes tik šia prasme kaip tauta ir
išlikome, būdami rytų ir vakarų ekspansinių interesų sandūroje.
Manau, kad Lietuvos istorijos kursas, jo dėstymas, reikalauja didesnio emocinio poveikio į
jauno žmogaus sąmonę, jo vidinį pasaulį. Juk per emocijas ir pajuntame, išgyvename meilę
gimtajam kraštui, tėviškei. Tam turėtų pasitarnauti chrestomatinė medžiaga, bet jos dar neturime.
Esami Lietuvos istorijos vadovėliai — tai tik faktai, jie savo turiniu ir stiliumi dar pernelyg
akademiški. Kraštotyrinė medžiaga — tai ir tautosaka, išreikšta per padavimus, legendas, dainas,
pasakojimus, darbų ir verslų aprašymus, įvairių įdomių žmonių atsiminimus. Kai skaičiau
įžymios mūsų kraštietės A. Urbienės analoginio turinio medžiagą, kurios net keturiolika tomų
turi muziejus, Viekšnių gyvenvietės biblioteka, taip ir pagalvojau, koks tai kol kas dar, deja,
užkonservuotas lobis, kokia didžiai emocinga medžiaga istorijos dėstymui, Ne tik istorijos
kursui, bet ir lietuvių literatūrai, muzikai, etninės kultūros disciplinai. Vieną kitą jos darbelį jau
išleido, bet tai tik kruopelytė. Kaip puikiai tokio turinio medžiaga papildytų ir L. Rozgos
„Akmenės rajono istorijos apybraižą”, kuri mokytojų buvo labai palankiai sutikta. Manau, kad
reikėtų pakartotinai šią apybraižą išleisti. Būtų šaunu, jeigu autorius, sutaręs su A. Urbiene,
leidimą išleistų su atitinkamai parinkta jos tautosakine medžiaga.
Visada didžiai reikšmingas ir emocingas tautosakinės, etnografinės medžiagos rinkimas. Iš
esmės tai jau mokyklose pamiršta. Pats bendravimo procesas su senais kaimo žmonėmis visada
reikšmingas — tai ir pagarba žilam plaukui, senatvei, išminčiai. Jei tai emocingai veikia
studentus — Kauno universiteto vakarinio skyriaus lituanistus, kasmet praktikuojančius tokias
ekspedicijas Viekšnių ir kitose apylinkėse, tai kodėl to nepraktikuoti su vyresniųjų klasių
moksleiviais? Dailės dalyko mokytojai moksleivių ekspedicijas galėtų nukreipti į senąsias
kapines. Kai prieš trejetą metų Viekšniuose lankėsi žinomas grafikas A. Šakalys, tai itin domėjosi
senųjų Viekšnių kapinių liaudies meistrų — kalvių kryžiais. Palyginęs naująsias ir senąsias
kapines, pareiškė, kad iš naujųjų jam norėjosi kuo greičiau išeiti, o senosiose — kuo ilgiau
pabūti, toks skirtingas buvęs emocinis poveikis.
394