3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

ženkliukų krūvelė, iš kito saujelė — pradžia yra. Štai tada ir reikia pradėti galvą sukti, ką iš šios
ar anos kolekcijos „išspausti” nori. O norėjosi nemažai išspausti...
— Sugalvojau Sąjungos žemėlapį iš ženkliukų padaryti — neišėjo. Nusprendžiau — susegsiu
visus pagal temas ant medžiagos gabalėlių, — aprodydamas trisdešimties metų darbą, pasakoja
A. Černobrovenka.
Tie medžiagos „gabalėliai” per porą metrų nuo lubų sienas nukloję. Yra kur akis paganyti.
Štai serija „Gyvūnija” — grožybė neišpasakyta. Ir viskas taip dera metalo gabalėlyje. Vargu ar
esate kas matęs Kinijos vado Mao atvaizdą ženkliuke? Juolab ženkliuką, kur K. Marksas,
Jugoslavijos prezidentas Broz Tito ir Leninas pečius suglaudę stovi? Stovi kartu, nors vieno
mirtį, o kitų gimimą dešimtmečiai skiria... Metalo gabalui kas — kalk jame ką tik nori. O atėjo
laikas, pažvelgėm į istoriją kitaip, ir šypsenos paslėpti negalim, į tokį ženkliuką žiūrėdami. Labai
įdomūs ženkliukai iš serijos „Pionierija” — nuo pačio pirmojo oficialaus vado atvaizdo visi
surinkti. Ir iš kur pas kolekcionierių tiek kantrybės būta — tokie ženkleliai nesimėto! Yra tokių
— niekur nenusipirksi. Štai tas su buvusia Lietuvos vėliava ir didele žvaigžde viršuje, kurį iš
vieno karininko išprašė, nedviprasmiškai byloja, jog armijoje Pabaltijo prijungimas prie TSRS
didžiuliu laimėjimu laikomas. Užrašas skelbia — Pabaltijo karinė apygarda — mūsų!
Tie, kas domisi ženkliukais, supranta, jog dešimtmečiai praeina, kol žinovo žvilgsnio vertą
kolekciją surenki. Aprašyti, nupasakoti apie visas A. Černobrovenkos ženkliukų serijas tiesiog
neįmanoma. Belieka apgailestauti, kad jo aistra labai jau „įrėminta”. Parodoje ženkliukus
eksponuoti nepatogu — saugoti reikia; namuose ekspozicijos neatidarysi... Išeitų, trisdešimt
metų savo džiaugsmui kaupei. Sakiau, keistuoliai tie kolekcionieriai. Tik be jų kasdienybė dar
pilkesnė būtų. Nuvažiavai, pašnekėjai su žmogumi, pamatei, ko regėjęs nebuvai, — širdis
atsigauna.
Įspūdį padarė ir A. Černobrovenkos senų pinigų kolekcija. Albume — popieriniai, dėžutėse
— sidabriniai, variniai. Nuo pat XVIII amžiaus vidurio, prieš akis visos pinigų reformos,
Lietuvos ekonominis nuosmukis, pakilimas. Štai ir 1941, 1948, 1959 metų vargani mūsų rubliai.
Kitame albumo lape doleris puikuojasi. Dešimtmečiai eina, o jis reformų nežino, pasipūtęs,
vertingas... Litas tarytum nepriklausomybės simbolis — estetiškas ir savitas pinigas buvęs...
Yra labai įdomių pinigų, kurių atsiradimo kolekcijoje istorijos ir pats A. Černobrovenka
nežino. Kerenskio laikinosios vyriausybės išleisti červoncai sąsiuviniais spausdinami buvo —
pačiam susikarpyti reikėjo. Įdomūs Antrojo pasaulinio karo metų vokiečių okupacinės valdžios
Lietuvos valstiečiams išduoti „punktai”. Tai tokie pinigai, kuriuos gaudavai už ūkyje išaugintas
gėrybes. „Punkto” apačioje lemtingas užrašas „galioja iki 1945 m. balandžio 30 d.”
Išlydėjo mus A. Černobrovenka, nespėjęs visos retų knygų kolekcijos parodyti, o kur dar
kolūkiečių vaikų vestuvinės nuotraukos, pačius kolūkiečius įamžinusios akimirkos. Viskas
surinkta, sudėliota — savo valandos laukia.
Esti žmonių, kurie begaliniu noru viską žinoti apie pasaulį, parklupdo jį prieš save ant kelių.
Gal ir per skambiai pasakyta... Bet kažką panašaus pavyko padaryti A. Černobrovenkai:
perskaityti geriausias knygas, nukakti į įdomiausius žemės kampelius, surinkti gausias ženkliukų
ir pinigų kolekcijas. Ir kas nuostabiausia — turėti tikslą ateičiai. Yra nusprendęs, kai sulauks
pensijos ir nebedirbs ūkinės dalies vedėju, parašyti kolūkio istoriją. Apie žmones — gyvus ir
mirusius...
Kaimas su savo šviesuoliais, dabar pasakytume eruditais, vėl mūsų akiratyje. Kalbiesi su
tokiu žmogumi ir atsistebėti negali — kultūra, žinios, intelektas. O pats kuklus: neužkalbinsi —
nepapasakos... Juk jeigu nebūtų kolega prasitaręs — pažįstu įdomų žmogų, ženkliukus renka —
nei aš, nei jūs ko gero ir girdėję apie A. Černobrovenkos pomėgius nebūtume.
Rozga Leopoldas. Vaikams apie vaikystę // Vienybė. — 1989. — Spal. 14. — Tekste:
Ištraukos „Beržai” ir „Laikas bėga...” iš Amelijos Urbienės knygos „Aš ir mano seneliai”.
Spalio 28 dieną savo 70-metį pažymėsianti Viekšnių vidurinė mokykla gali didžiuotis šimtais
savo auklėtinių, kurie savo darbu ir kūryba turtino bei puošė gimtąjį kraštą. Tarp mokyklos
auklėtinių darbų šventės dalyviai matys ir šią kuklią knygutę, „Vyturio” leidyklos šiemet išleistą
vaikams. Tai Amelijos Urbienės beletrizuoti pasakojimai apie čia, Žemaitijoje, Viekšnių
apylinkėse, prabėgusią vaikystę. Autorė gimė 1909 metais netoli Viekšnių, čia lankė mokyklą. Ji
393