3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Atsiradus galimybei išplėsti aviatoriaus A. Griškevičiaus memorialinį muziejų, jo įkūrėjas ir
vadovas, Lietuvos TSR nusipelnęs mokytojas A. Gedvilas nusprendė papildomai muziejui
skirtoje patalpoje įrengti ekspoziciją, pasakojančią apie Biržiškų šeimą. Ir štai balandžio
pradžioje naujoji ekspozicija pakvietė lankytojus.
Į ekspozicijos atidarymą susirinkusiems viekšniškiams mokytojas A. Gedvilas papasakojo,
kad visuomeninis A. Griškevičiaus muziejus turi nemažai nuoširdžių talkininkų. Statybinių
medžiagų kombinato direktorius P. Leonaitis ir įmonės specialistai rado galimybių įrengti
muziejuje centrinį šildymą, remontuojant patalpas nuoširdžiai talkino kombinato Viekšnių cecho
vadovai ir darbininkai, rajono statybos organizacijos pirmininkas K. Nacys ir brigadininkas
A. Bružas. Daugiausiai eksponatų naujai ekspozicijai atsiuntė mūsų kraštietė, Vilniaus
universiteto mokslinės bibliotekos direktorė B. Butkevičienė. Dalį nuotraukų, eksponuojamų
stende „Biržiškos (po 45-erių nutylėjimo metų)”, pavyko persifotografuoti iš miestelio gyventojų
išsaugotų originalų. Dailininkas Č. Kontrimas muziejui padovanojo savo nutapytą paveikslą.
Tikimasi užmegzti kontaktus su Kaune, Telšiuose gyvenančiais Biržiškų giminaičiais.
Už didelį darbą, rengiant ekspoziciją ir kaupiant jai dokumentus, mokytojui A. Gedvilui ir jo
talkininkams nuoširdžiai padėkojo Lietuvos kraštotyros draugijos rajono skyriaus tarybos
pirmininkas L. Rozga, rajono Tarybos vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja, kultūros ir
sporto komplekso koordinavimo tarybos pirmininkė I. Pocevičienė, Kultūros skyriaus vedėja
N. Pilipavičienė.
Rimantas LUNGYS. Teofilio Januškevičiaus nuotraukose: pasakoja visuomeninio muziejaus
vadovas A. Gedvilas; naujos ekspozicijos kambaryje.
Jonikienė Roma. O vis dėlto keistuoliai: Pasakojimas apie kolekcionierių Aleksą
Černobrovenką: Žmogus ir jo pomėgis // Vienybė. — 1989. — Rugs. 2: ir 3 nuotraukos,
nuotraukų autorius Jonas Brencius. — Visas tekstas:
Pavarčiusi meno šedevrų žinyną, aptikau įdomią informaciją — didžiąją dalį paveikslų, ikonų,
brangenybių išsaugojo ir muziejams perdavė kolekcionieriai. Tie keistuoliai valandų valandas
gali sėdėti prie naujai įsigytos smulkmenos, valyti nuo jos dulkeles ir svajoti apie kitą, nežinia
kur klajojančią retenybę. Gaila, žinoma, kad nėra lietuviško žinyno apie kolekcionierius,
renkančius pašto ženklus, monetas ar ženkliukus.
Užventės kaimo gyventojas Aleksas Černobrovenka, pradėdamas rinkti ženkliukus ir
senovines monetas, gal nė minties neturėjo, jog ši užgaida taps gyvenimo hobiu. Viskas nutiko
kažkaip savaime, greičiausiai, norint kaip nors paįvairinti menką kolūkio pirmininko laisvalaikį.
O buvo tada 1958-ieji... Negeriančiam, vaišinti ir vaišintis nemėgusiam žmogui, rodos, pats
tinkamiausias užsiėmimas. Tik kažin koks vaikiškas tas hobis man pasirodė — kur pirštu dursi,
ten rasi vaikėzą, ženkliukus renkantį, mainikaujantį. Pasidalijau savo samprotavimais su
A. Černobrovenka ir buvau įtikinta, kad klystu.
— Norint ką nors kolekcionuoti, reikia gerai dalyko esmę išmanyti, žinoti istoriją, domėtis
katalogais, — rodydamas ženkliukų ir monetų sankaupas, aiškino šeimininkas.
Europą ir Artimuosius Rytus apkeliavęs žmogus turėjo ką papasakoti. O parsivežtuose
suvenyruose, ženkliukuose, atrodo, visas pasaulis įamžintas. Tie ženkliukai tikra prapultis
A. Černobrovenkai. Nuvažiuos kur — skuba „gelžgalėlių” prisipirkti.
Sužinos, jog pažįstamas tolėliau išsiruošė — „būtinai ženkliukų parvežk” — užsiprašo. Ir
vaikai iš mokyklos parnešdavo. Vėliau kaimo pipirai į svečius patys užsukdavo „mainų” daryti.
Kad ženkliukus renka, kaime nesiskelbė. Žmonės ir pašiepti galėjo — pirmininkas, o tokiais
niekais užsiima. Būtų kaip su tuo aukšto rango vadovu iš rajono, kuris lentynas, knygų
prikrautas, skeptiškai apžvelgė ir nuosprendį paskelbė: „vistiek neskaitai, grūsk lauk”... Pagal
save žmogelis sprendė.
— Knygas visą gyvenimą mėgau. Ir prieš tris dešimtmečius skaičiau, ir dabar.
O tų knygų knygelių — vertingų, užsieny leistų. Atrodytų, kas čia bendra su ženkliukais,
monetomis. Labai daug... Kaip, nežinodamas Lietuvos istorijos, pinigus suklasifikuosi. Oi,
nelengva būtų surinkti, pavyzdžiui, ženkliukų seriją apie kosmosą, lėktuvus, lakūnus, knygų
nepavarčius. Tiesa, ženkliukų seriją „Kosmosas” A. Černobrovenka padovanojo Viekšniuose
atidarytam aviacijos pradininko Lietuvoje A. Griškevičiaus muziejui. Iš vieno žemės krašto
392