3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

tradicijas. Bendromis pastangomis šią vasarą gražiai buvo paminėtos poeto L. Skabeikos gimimo
80-osios metinės, skaitomos paskaitos apie tolimą gyvenvietės praeitį, liaudies verslus.
Netoli vidurinės mokyklos yra 67-oji profesinė technikos mokykla, kurios kraštotyrininkai
varo gilią patriotinio darbo vagą, įsirengė kovų ir darbo šlovės muziejų, palaiko ryšius su šias
apylinkes iš hitlerinės okupacijos vadavusiais kovotojais, žuvusiųjų artimaisiais. Gerai, kad
pirminės organizacijos nedubliuoja viena kitos darbo, nors ir vidurinės mokyklos pirminė
organizacija nepamiršta karinės patriotinės tematikos, ypač dabar, ruošiantis Pergalės 40-mečiui.
Sukaupta specialiame aplankale nemaža medžiagos apie 36 Didžiojo Tėvynės karo dalyvius,
gyvenančius apylinkėje, veteranai kviečiami į pionierių sueigas, į susitikimus su komjaunuoliais.
Šia veiklos sritimi rūpinasi karinio rengimo vadovas J. Pacevičius.
Aktualus Viekšniuose ir ateistinio pobūdžio kraštotyrinių eksponatų rinkimas bei
panaudojimas propagandiniam darbui. Nemažai nuveikė klubas „Prometėjas”, kuriam vadovauja
aktyvi kraštotyrininkė, chemijos mokytoja I. Saltonienė. Užrašyti kolūkinio kaimo veteranų
prisiminimai apie sudėtingą pokario laikotarpį, apie kolūkių kūrimąsi Viekšnių apylinkėse.
Svarbiu savo darbo baru mokytojai laiko ir pagalbą jauniesiems kraštotyrininkams. Jų būrelis
sutvarkė medžiagą apie liaudies švietėją K. Balvočių, tvarkoma užrašyta tautosaka, papildomas
apylinkės vardynas,
Viekšniai turi ilgą ir turtingą istoriją, daug įvykių mena miestelio gatvės. Kad viso to
nenusineštų nuskubantys metai, ir rūpinasi kraštotyrininkai.
Gedvilas Algirdas. Vertinga kraštotyrininkės dovana // Vienybė. — 1985. — Rugpj. 15. —
Visas tekstas:
Mūsų kraštietė, žinoma kraštotyrininkė Amelija Lengvenaitė-Urbienė savo gimtiesiems
Viekšniams — aviacijos pradininko Lietuvoje A. Griškevičiaus memorialinio muziejaus
etnografiniam skyriui ir vidurinei mokyklai padovanojo keturiolika aplankų nuorašų etnografinės
medžiagos, per daugelį metų surinktos Viekšniuose ir jų apylinkėse. Kraštotyrininkė entuziastė
A. Urbienė, rinkdama šią medžiagą, susitiko, bendravo, kalbėjosi su šimtais žmonių. Kai kurių iš
jų jau nebėra gyvų, tačiau liko kraštotyrininkės užfiksuoti jų pasakojimai, gyvenimo patyrimas
bei išmintis. Būdinga tai, kad daug dalykų užrašyta gyvai, vaizdinga pasakotojų kalba, išsaugota
turtinga liaudies frazeologija. Ypač vaizdingi liaudies meistrų bei amatų aprašymai, iliustruoti
piešiniais, schemomis. Perskaitai dalį apie kalvystę, ir atrodo, kad pats pabuvojai viekšniškio
D. Stonkaus kalvėje, žinai, kur koks įrankis laikomas, kaip nukalamas vienas ar kitas dirbinys.
Pirminę medžiagą A. Urbienė yra įteikusi Lietuvos TSR Mokslų Akademijos istorijos instituto
etnografijos skyriui ir už ši be galo didelį ir kruopštų darbą buvo premijuota bei apdovanota
garbės raštu.
Turiningą, prasmingą gyvenimo kelią nuėjusi kraštotyrininkė biografijoje jaudinančiai rašo
apie savo veržimąsi į mokslą: „Mokydamasi buvau tiek neturtinga, kad neturėjau nė vieno
vadovėlio, nė vienos knygos. Direktorius, tatai sužinojęs, surinko iš mokinių senus vadovėlius ir
padovanojo man. Ir šiandien atsimenu, kaip pravirkau iš džiaugsmo, kai direktorius įteikė man
knygų šūsnį. Su kokia meile ir pagarba nešiausi knygas iš mokyklos! Kaip jas sklaidžiau
parsinešusi! Kaip verčiau puslapį po puslapio, bijodama sutepti... Koks tas žodis, perskaitytas iš
knygos, buvo brangus, kaip jis šildė širdį... Ir šiandien dar prieš akis tebestovi, kurioje puslapio
vietoje koks paveikslėlis buvo atspaustas”.
Mums, pedagogams, šios mintys ypač prasmingos. Nevalingai kyla noras palyginti anas
mokymosi sąlygas su šiandieninėmis, kurios sudarytos mūsų mokiniams: jie mokosi gerai
įrengtose ir puikiai mokymo priemonėmis aprūpintose šviesiose mokyklose, valstybės lėšomis
nemokamai aprūpinami vadovėliais, bet, deja, ne visi suvokia elementariausią tiesą, kad visa tai
davė Tarybų valdžia, kad visos materialinės vertybės neatsiranda iš niekur: jas kuria darbininkas,
valstietis, mokslininkas, o darbas yra aukščiausia dorovinė savybė.
Rinkinių autorė A. Urbienė mokėsi Viekšnių progimnazijoje vienu metu su būriu kraštiečių,
paskui savo darbais ir kūrybiniais laimėjimais pagarsėjusių ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.
Atsiminimuose apie mokyklą autorė rašo: „Man teko garbė Viekšnių vidurinėje mokykloje
mokytis kartu su vyrais, vėliau tapusiais įžymybėmis. Vienoje klasėje mokiausi su Br. Pundziumi
(skulptorium), J. Miltiniu (režisierium), T. Šiurkum (profesorium chirurgu), Kl. Baltučiu (poetu),
390