3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

„Pirmą kartą čia buvau prieš dvidešimt penkerius metus su bičiuliais keliaudama po šiaurės
Žemaitiją. Mažai ką iš to karto prisimenu. Gerai pamenu tik cerkvę. Tad šiandien buvau nuėjusi
jos apžiūrėti, — šeštadienį „Santarvei” pasakojo profesorė. — Likau sužavėta Viekšniais,
turtinga miestelio praeitimi, paminklais, o ypač nuoširdžiais šio krašto žmonėmis”.
PRITRŪKO LAIKO
Vienas iš Europos paveldo dienų konferencijos organizatorių istorikas P. Šverebas
apgailestavo, kad neužteko laiko pristatyti visus pranešimus.
Šiais laikais sukviesti tiek garbių žmonių iš įvairių institucijų yra sunku, bet kad konferencija
įvyko ir į ją atvyko kviesti lektoriai, yra įrodymas, kad jeigu vietiniai žmonės nori, padeda,
įmanoma padaryti išties daug.
Viskas prasidėjo nuo pačių viekšniškių iniciatyvos. Kultūros centro direktorė Birutė Švažienė
parengė projektą, kuris peraugo į šį renginį.
„Santarvei” P. Šverebas prasitarė, jog apie Viekšnius planuojama išleisti atskirą leidinį. Į jį
ketinama sudėti konferencijoje dalyvavusių lektorių pranešimus bei kitų autorių straipsnius.
Leidinyje nemažai vietos ruošiamasi skirti vietos kraštotyrininko Broniaus Kerio sukauptai
unikaliai medžiagai. Mykolo Biržiškos kadaise parašyta knyga „Anuo metu Viekšniuose...”, anot
P. Šverebo, tarsi reikalauja pradėtą darbą tęsti.
„Todėl ir pradėjome nuo pamatinių dalykų — kalbos, archeologijos, antropologinių
tyrinėjimų”, — sakė istorikas.
Kada leidinys apie Viekšnius išvys pasaulį, dar nežinia, tai, P. Šverebo manymu, priklauso
nuo dviejų dalykų — entuziazmo ir pinigų.
Vaišnienė Sigutė. „Anuo metu Viekšniuose” // Būdas žemaičių. — 2007. — Spal. 2:
iliustruota. — Tekste:
Savaitgalį Viekšniuose vyko Europos paveldo dienos ir XX-oji Žemaičių akademijos
konferencija „Anuo metu Viekšniuose”, skirta iš mūsų krašto kilusio profesoriaus Mykolo
Biržiškos 125-osioms gimimo metinėms. Konferencijoje dalyvavo daug mokslininkų, skaičiusių
pranešimus apie Viekšnių kraštą.
Keli štrichai apie profesoriaus asmenybę
Apie prof. M. Biržišką galima būtų parašyti storiausią monografiją ir, reikia tikėtis, kad tai
bus padaryta. Mes, remdamiesi skelbtomis publikacijomis, skaitytojams tik trumpai priminsime,
kuo šis žmogus brangus lietuvių tautos istorijai ir kultūrai.
Mykolas gimė 1882 metų rugpjūčio 24 dieną Viekšnių gydytojo Antano ir pedagogės
Elžbietos Biržiškų šeimoje. Be jo šeimoje augo dar du broliai — Vaclovas ir Viktoras, taip pat
tapę profesoriais ir nuoširdžiai darbavęsi tautos labui. Mykolas, parengtas motinos ir Daubiškių
dvare mokytojavusio V. Korsako, įstojo į Šiaulių gimnaziją. Jau čia jis užsidegė lietuvybės
idėjomis.
1907 metais baigė Maskvos universiteto teisės fakultetą. Studentaudamas dalyvavo slaptoje
lietuvių studentų draugijoje, įsitraukė į mokslinę veiklą, aktyviai bendradarbiavo spaudoje. Už
tai, kad aktyviai dalyvavo bręstančiame revoliuciniame judėjime, buvo šalinamas iš universiteto,
teisiamas, tremiamas, bet galiausiai visas kliūtis įveikė. Baigęs universitetą, atvyko į Vilnių.
Vedė lietuvę Bronislavą Šėmytę. Susilaukė dviejų dukrų — Marijos ir Onos.
Sunku net išvardyti, kokia veikla užsiiminėjo M. Biržiška. Vertėsi advokato praktika, dirbo
įvairių leidinių redakcijose. Nuo 1908 m. buvo Lietuvos mokslo draugijos valdybos narys, tvarkė
draugijos bibliotekos knygas, skaitė pranešimus. Pirmojo pasaulinio karo metais dalyvavo
Nukentėjusiems dėl karo šelpti draugijos veikloje. Vadovavo lietuvių gimnazijai Vilniuje, pats
joje dėstė lietuvių literatūrą, Lietuvos istoriją ir asmenybę. Taip pat dėstė Lietuvių pedagogikos
kursuose, skaitė paskaitas ir lenkų organizuotame Adomo Mickevičiaus liaudies universitete.
Nuo 1915 m. dalyvavo komisijoje LMD vadovėliams rengti. Pats ėmė rašyti vadovėlius
„Lietuvių dainos”, „Lietuvos geografija” ir kt.
1917 m. buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos
Nepriklausomybės aktą. 1918—1919 m. M. Šleževičiaus ministrų kabinete — švietimo
ministras. Lenkams okupavus Vilnių, jame liko ir vadovavo Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto
39