3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Atgyja kovų šlovė
Partijos rajono komitetas gavo netikėtą laišką. „Daugiau kaip 30 metų praėjo po Didžiojo
Tėvynės karo. Labai norėtume aplankyti rajoną, pažvelgti, kaip pasikeitė mūsų vaduoti miestai ir
kaimai”, — rašė buvusios A. Suvorovo ordino 119 šaulių divizijos karo veteranų tarybos
pirmininkas A. Kožarinas.
Nelengva buvo Tarybinei Armijai išlaisvinti iš okupacijos Akmenės rajoną. Vegeriai,
Kruopiai, Viekšniai, Akmenė. Antkapiuose šimtai pavardžių. Tik kažin ar visos? Ar viską žinome
apie kritusiuosius?
Vieną priėmimo dieną į LKP RK pirmojo sekretoriaus kabinetą užėjo jaunas vyriškis.
— Antanas Grigas. Viekšnių profesinės technikos mokyklos dėstytojas, — prisistatė.
Apie šį karinio rengimo vadovą buvo gerų atsiliepimų. Tai jo sumanymu mokykloje įsteigtas
revoliucinės, kovų ir darbo šlovės muziejus. Iš pradžių surinko medžiagą apie pirmuosius
mechanizacijos mokyklos žingsnius. Paskui žmonės atnešė išsaugotus buržuazijos valdymo
laikais Viekšnių apylinkėse pogrindyje leistus komunistinius spausdinius. Muziejus turtėjo
kasdien, bet vis atrodė: dar daug nesurinkta eksponatų, neužrašyta prisiminimų. Entuziastai
susitikinėjo su mokyklos darbuotojais A. Škiela, S. Žukausku, mokomajame ūkyje dirbančiais
V. Dargiu, B. Elekšiu, Viekšnių miestelio gyventojais J. Pociumi, A. Noreikiu, S. Saračinsku,
A. Gelžiniu, A. Balvočiumi. Jie — Didžiojo Tėvynės karo veteranai, ne tik vadavę šalį nuo
fašistų, bet keli iš jų ir šturmavę Berlyną. O kas iššlavė fašistus iš Viekšnių? Ar prisimenamos
visų gyvųjų pavardės, ar daug žinome apie amžinai šioje žemėje likusius ilsėtis kareivėlius? Ar
užtenka pagarbą išreikšti perskaičius antkapio lentoje iškaltas pavardes, laipsnius, gimimo
metus? Juk kiekviena tokia eilutė — žmogaus likimas. O gal ir žygdarbis? Tada iškeliavo
pirmieji laiškai į karinius komisariatus, šalies archyvus. Atėjo pirmosios žinios apie nemirtingus
žygdarbius atokiame Žemaitijos kampelyje.
— Piotras Šilovas (1922—1944). Apdovanotas trečio laipsnio „Šlovės” ordinu. Vadovavo
artilerijos pulko štabo žvalgybos baterijos skyriui. Pasižymėjo mūšyje ties Viekšniais. Vyresnysis
seržantas, gelbėdamas pulko vadą su prieštankine granata krito po fašistų tanku.
— Nikolajus Minajevas (1915—1944). Apdovanotas Tėvynės karo I ir II laipsnio,
Raudonosios vėliavos ordinais. Vadovavo 349 artilerijos pulko divizionui. Ties Viekšniais priešo
tankai atakavo šio diviziono pozicijas. N. Minajevas, matydamas, jog hitlerininkai apsupo
divizioną, iššaukė viso pulko ugnį į save. Mūšyje N. Minajevas žuvo.
Tik po trisdešimties metų viekšniškiai surado siūlo galą, nors visą kamuolį išvynioti ir dabar
ne taip lengva. Valstybės archyvų darbuotojai atsiuntė tik tuos du konkrečius išrašus iš Tarybų
Sąjungos Didvyrių vardams gauti pristatytų karių dokumentų. O kiek istorijų bendražygių
širdyse.
— Mes ieškosime ryšių su gyvaisiais, rinksime prisiminimus, bet kritusiųjų tuo labiau
negalime užmiršti. Norime Viekšniuose pastatyti paminklą, — pagaliau A. Grigas išklojo
svarbiausią apsilankymo tikslą.
— Faktai surinkti, dokumentų netrūksta. Pasiūlymas reikšmingas. Manau, Partijos rajono
komitetas pritars ir parems, — tada užtikrino sekretorius.
1975 metų Pergalės šventės išvakarėse prie paminklinio akmens pražydo gėlės.
Važiavo žmonės. Buvę kariai. Jų giminės. Plaukė laiškai. Žmonės dėkojo.
O viekšniškiai ieškojo naujų adresų. Naujų ryšių.
Neužmiršo šių pastangų partijos komitetas. Nuolat domėjosi. Ir tą A. Kožarino laišką perdavė
A. Grigui.
— Buvę 119-osios šaulių divizijos kariai pas jus atvažiuoja. Būkite jų šefai, turėsite progos
daugiau sužinoti,— paakino partijos komiteto darbuotojai.
Šimtai adresų
Ilgai A. Grigas neatitraukė akių nuo laiško. „Iš kur jūs žinote, kad ties Viekšniais žuvo 120
karių? Netiesa. Kai po mūšio išsirikiavo mūsų 634 motošaulių pulkas, rikiuotėje stovėjome tik
13... O kovėsi bent keli pulkai”.
Iš kur jūs žinote? Po kruopelytę, po žinelę iš archyvų surinkta. Tada, kai buvo priimtas
sprendimas statyti paminklinį akmenį, kiekvienas faktas pertikrintas. Atvažiavo 119 šaulių
388