3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Vis dėlto spėjome susivokti, kad tokiu vardu viliošiškiai vadina savo kaimo parduotuvę, kur
galima nusipirkti ir išgerti, ir užkąsti. Tačiau mums reikėjo tikros buvusios karčemos. Taip, tokia
buvusi čia pat, bet dabar tik medžiai belikę. Žydas ją valdęs, batus taisęs, o jų savininkus
vaišinęs už gryną pinigą. Vėliau gyvenę Pranas ir Domas Stulpinai, bet dabar savo amžių
atgyvenusi smuklė nugriauta.
Užtat kitą dar radome Palnosų gyvenvietės Santeklių gatvėje. Tiesa, gerokai pakiužusi, stogas
jau šiferiu dengtas, nes šiame name irgi žmonės gyvena. Ir jos nebeilgas amžius. Aplink kyla
gražučiai baltučiai mūriniai namukai, dar labiau pabrėždami senojo namo skurdumą. Tad
neatsitiktinai senosios karčemos pastatas numatomas restauruoti ir perkelti į Papilę.
Nuo Palnosų ranka pasiekiami Viekšniai. Gražūs Ventos slėniai, blizga plačios upės vandenys.
Pajungė juos sau žmogus, netoli miestelio centro užtvenkęs upę, prie jos pastatė malūną.
Ir dabar šio krašto žemaičiai tame pačiame malūne mala grūdus. Taip pripratę, nors galėtų ir
elektra naudotis.
Prie daug ko žmogus pripranta. Pripranta ir prie daiktų. Ypač kurie primena artimus žmones.
Užtat nenoromis Juozas Krutinis, gyvenantis netoli Viekšnių, Pakalupės kaime, skyrėsi su plūgu,
lopšiu, lova, viekšniškės Eufemija Kievišienė, Eugenija Lukošienė su skaromis, sulankstoma
kėde, virtuvės įrankiais. Vienais dar naudojamais, kitais palėpėje dailiai sudėtais. Juk tie daiktai
— šimto metų senumo, saugo tėvų ir senelių atminimą. Bet kad A. Sriubaitė gražiai prašė,
atidavė. Atidavė, nes pažįsta šią moterį beveik visi viekšniškiai. Nuoširdi, mandagi ji buvo
medikė. Tik sveikata privertė atsisakyti šio darbo. Bet sielos niekas nepakeitė. Išliko meilė krašto
praeičiai, kultūros palikimui. Apolonija — kraštotyros entuziastė. Ji ir surinko daugiausia
senovės reliktų prie A. Griškevičiaus memorialinio muziejaus steigiamai kraštotyrinei
ekspozicijai. Pati ir prižiūri. Daug atiduoda širdies, bet būdama jautri, pergyvena ir dėl
smulkmenų, nors ne visada jos tėra dėmesio vertos. Vis dėlto viena mintis ilgai neramina.
— Dar pavasarį baigėme rinkti eksponatus. Prikalbėjome žmones, jog visi galės į juos
pasižiūrėti. Sutiko, atidavė už dėkui, nors visiškai neseniai iš Vilniaus vienas kitas atvažiavęs ir
nemažus pinigus siūlė, — kalba A. Sriubaitė. — Bet va, praėjo vasara, o ekspozicija vis nebaigta
sutvarkyti, viena nespėju.
Iš tiesų, vasarą visi atostogavo. Bet ir tokiu metu atsirado talkininkų: LTSR Mokslų
Akademijos Istorijos Instituto etnografijos ekspedicijos nariai suregistravo eksponatus, Kauno
politechnikos instituto studentų statybinio būrio „Jaunoji gvardija” jaunuoliai padėjo senienas
sudėlioti, sukabinėti lentynėles. Vadinasi, Viekšnių krašto istorija, jos reliktai ne vieno kiemo
reikalas, bet kaip ir visos respublikos pasididžiavimas. Todėl dar labiau vertintina A. Sriubaitės,
A. Gedvilo ir kitų šio Žemaitijos kampelio kraštotyros entuziastų iniciatyva, atliktas darbas.
Šiandien jau kiekvienas gali aplankyti šią įdomią ekspoziciją.
Ir A. Girškevičiaus memorialinis muziejus ne kieno kito, irgi Viekšnių kraštotyrininkų įkurtas.
Tiesa, šiame darbe pagalbininkų irgi netrūko: LTSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos
rajono skyriaus taryba, Statybinių medžiagų kombinatas, Aviacinis techninis sporto klubas,
Vilniaus respublikinė biblioteka. Aviacijos pradininko Lietuvoje gyvenimui ir darbui atskleisti
skirtas kambarėlis, kuriame ir gyveno A. Griškevičius, ne per didžiausias, tačiau vietos
ekspozicijai turtinti dar gerokai yra.
— Kad būčiau numaniusi, jog žinios apie šį žmogų bus tokios brangios, anksčiau būčiau
galėjusi jas pradėti kaupti, — apgailestauja muziejaus prižiūrėtoja A. Sriubaitė. — Juk tebebuvo
gyvas vaistininkas Aleksandravičius.
Ruškys Vytautas. Tradicijas tęsia jauni // Vienybė. — 1983. — Rugs. 13, 15. — Tekste:
Šiemet Viekšnių profesinė technikos mokykla už gerą jaunuolių ruošimą TSRS
Ginkluotosioms Pajėgoms buvo apdovanota Raudonosios vėliavos ordino Pabaltijo karinės
apygardos pereinamąja raudonąja vėliava. Čia sukurta gero mokymo materialinė techninė bazė,
susiformavo turtingos tradicijos, pagerėjo moksleivių karinis patriotinis auklėjimas.
Korespondencijose iš Viekšnių ir pasakojama apie pedagogų darbą ugdant būsimuosius
Tėvynės gynėjus, šalies patriotus.
387