3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

objekto pasą — prie betoninio stulpelio pritvirtinta ketaus plokštė byloja, jog šis paminklas
saugomas valstybės. [...]. Užsukome į vieną kitą Viliošių kaimo kiemą. Žmonių atmintis išsaugo
savo nugyvento amžiaus įvykius, gilesnė senkapių ir piliakalnio istorija jiems irgi mįslė. Beveik
išvažiuodami iš kaimelio, susitikome žvaliai išrodantį daugiau kaip 70 metų senuką P. Pukinską.
Prisiminė jis savo nugyventą amžių, savo darbus, daugiau kaip šimto metų senumo Liepojos—
Romnų geležinkelį, kurio kelių kilometrų ruožą prižiūrėjo beveik visą savo amžių. Prie jo ir
trobelę pasistatęs.
— Jei anksčiau, buržuaziniais laikais, per dieną tik vienas kitas garvežys prapūškuodavo, tai
dabar sąstatai dunda ir dunda. Juk kokie tapo Mažeikiai. Keičiasi laikai, — samprotauja senukas.
— Gal ką žinote apie čia pat esančius senkapius, — bandome pakreipti naujojo pažįstamo
mintis.
— Seni jie. Dar po karo pats kasiau vienam kryžiui duobę. Ir iškasiau odinį diržą, du
metalinius žiedus, keletą pinigų. Ant jų senosios Lietuvos herbas su vyčiu.
Žinoma, per maža žinių, tuo labiau, kad žmogus nėra išsaugojęs senienų. Tiksliai nustatyti
senkapių amžių sunku, nes vytis buvo vaizduojamas feodalinės ir buržuazinės Lietuvos herbe.
Senkapiai laukia detalesnių tyrinėjimų, laukia archeologinių ekspedicijų.
Viliošių kaime anksčiau, matyt, gausi buvusi Švažų giminė. Ir dabar tebestovi Ventos
pakrantėse medžiais apaugusios kelios jų sodybos.
— Prieš keletą metų tai vieni, tai kiti ragino keltis į gyvenvietę, — pasakoja Stasys Švažas. —
O kur aš, pensininkas, beeisiu, čia esu pripratęs.
Pripratęs prie savo medinio namo, sodo, aukštų senų medžių. Nenorėtų skirtis ir džiaugiasi,
kad tas kalbas beveik visi užmiršo, gal jau nebejudins. Raminome senuką, kad jau praėjusi
beatodairiško sodybų kilnojimo kampanija, kad sodybų kėlimas nėra savitikslis dalykas.
Svarbiausia, kad netrukdytų laukų dirbti ir patiems žmonėms būtų patogu. Juk Kuršėnų—
Mažeikių plentas čia pat, o žemdirbiams tikrai netrukdo, nes sodybos prigludusios Ventos
slėnyje.
Už kelių šimtų metrų kito Švažo, Beno, sodyba. Tos tikrai niekas neturėtų griauti ir
šeimininkų raginti kitur kraustytis. Prie svirno ir pirties pritvirtintos lentelės, skelbiančios, jog tai
architektūriniai paminklai ir yra saugomi valstybės. Bet vėl kita bėda — ar bebus verta saugoti,
nes šeimininkas tvarkosi kaip jam patogiau: svirną jau visą uždengė šiferiu.
Autoriaus nuotraukoje: Viliošių kaimo gyventojo B. Švažo pirtis — tolimos praeities
liudininkė.
Ruškys Vytautas. Po rajoną — dviračiais // Vienybė. — 1982. — Saus. 21. — Nr. 9: ir
Viekšnių muziejaus nuotrauka. — Visas tekstas:
Ir pirtelės tik vienas stogo kraštas išsaugojo šiaudų, medinių lentelių priedangą. Tai mūsų
senojo kaimo reliktai, negi ir juos pasiglemš naujųjų pertvarkymų banga?
— Sužinojo „Raudonosios vėliavos” kolūkio valdyba, kad reikia tuos pastatus remontuoti,
davė rugių — denkis stogą. Bet kur aš užsiimsiu. Reikia ir laiko, ir sugebėti. Be to, tai ne vieno
žmogaus darbas. Uždengiau šiferiu.
Patogiau, tvirčiau, greičiau. Tokiais principais žmogus rėmėsi gilioje senovėje, tokie išliko
šiandien, tad, atrodo, nebūtų dėl ko priekaištauti ir šios sodybos šeimininkui. Jam irgi reikia
gyventi. O tą grožį, prisiminimus apie senovę norime turėti visi. Visų reikia pagalbos.
Žinoma, galima priekaištauti paminklų apsaugos žinyboms, apylinkės, kolūkio pareigūnams,
kaltinti dėmesio stoka. Bet lazda turi du galus. Turėtume pareikalauti atsakomybės ir iš paties
B. Švažo. Jis tiesioginis senovės reliktų šeimininkas, įsipareigojęs saugoti šį liaudies turtą.
Netrūko feodalinėje Lietuvoje tuo metu bent pačių valstiečiams prieinamiausių
pasilinksminimo, jei vadintume šių dienų terminais, įstaigų smuklių. Jose žmogus dažniausiai
palikdavo ne tik savo sielą, nes čia išliedavo pašnekovams savo pergyvenimus ir „filosofijas”,
bet ir paskutinius marškinius. Netrūko tokių smuklių ir Žemaitijoje, ir mūsų rajone. Žmonės jas
puikiai prisimena. Tik kai paklausėme B. Švažo, gal netoliese yra išlikusi kokia buvusi smuklė,
net nustebome:
— Yra, ir dirba, — žvilgtelėjęs į laikrodį, tarė žmogus ir pradėjo aiškinti, kaip iki jos nukakti.
386