3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

3.9. KRAŠTOTYRA. MUZIEJININKYSTĖ
Jie-jie. Latviai įdomaujasi Lietuvos istoriškomis liekanomis // Žemaitis. — Telšiai, 1926. —
Rugs. 5. — Nr. 31 (70). — Tekste:
Latviai įdomaujasi Lietuvos istoriškomis liekanomis
Rugpiučio 20 d. po Pikelių apylinkes, Dabšiuose ir Griežėje, lankėsi Latvijos archiologinio
žurnalo „Latvijas Saulės” redaktorius p. Edvard Pocugl su žmona ir Mažeikių apskrities senovės
pažinimo draugijos pirmininkas p. V. Punius. Apžiūrėję porą piliakalnių, kalvynų bažnyčios
griuvėsius ir juos visus nufotografavę naktiniu traukiniu svečiai išvyko į Viekšnius. Užeidami
pas apylinkės ūkininkus jie domėjosi viskuo: pradedant piliakalniais, vietų vardais ir tarmėmis,
baigiant tvoromis, klumpėmis ir naginėmis. [Pasirašė: Jie-jie].
Juodakis V. Balys Buračas. — Vilnius, 1971. — Tekste 3 nuotraukos: [1.] Mediniai pavalkai.
Rekečių kaime, 1925 m. [2.] Stalas. Žibikų kaime, 1931 m. [3.] Užgavėnių kaukė. Sovaičių
kaime, 1929 m.
Gimtinės grožis mūsų rankose // Vienybė. — 1971. — Saus. 7. — Tekste: Viekšnių,
Kairiškių mokyklų kraštotyrininkų veikla.
Urbienė Amelija. Aprašai, parašyti įvairių asmenų prašymu apie Viekšnius, apie save ir apie
savo darbą: Aplankas // VVB, VM. — Tekste: Autobiografija. Kaip mane augino tėvai ir
senoliai. Kaip renku medžiagą etnografiniams aprašams (Rašyta 1975 m.). Pastabos.
Gedvilas Algirdas. Darbo apžiūra // Vienybė. — 1975. — Vas. 6. — Tekste: Rajono
kraštotyrininkų ataskaitinė konferencija.
Knabikas S. Karinės šlovės muziejus // Vienybė. — 1978. — Geg. 9. — Tekste: Viekšnių
proftechnikos mokykloje įsteigtas muziejus. Steigėjai Antanas Grigas, Apolinaras Švažas, Nijolė
Brasienė, Jovita Grigienė.
Grigas Antanas. Neturime teisės pamiršti: Rajono išvadavimo iš hitlerinės okupacijos
36-osioms metinėms // Vienybė. — 1980. — Rugs. 25. — Visas tekstas:
Koks veržlus mūsų gyvenimo ritmas! Kiekvieną dieną sužinome vis naujų darbo didvyrių
vardus — tai kosmoso užkariautojai, Baikalo-Amūro magistralės statytojai, niekad
nepavargstantys žemdirbiai. Savų darbo švyturių, darbu sau šlovę pelniusių žmonių turi
kiekviena profesija, kiekviena respublika, rajonas, kolektyvas. Tai — mūsų dienų heroika. Tačiau
džiaugdamiesi savo darbais ir laimėjimais, neturime teisės pamiršti, kad taikaus darbo pergalėms
sąlygas sudarė tie, kurie beveik prieš ketvertą dešimtmečių pasiaukojamai, negailėdami savo
kraujo ir gyvybės, kovėsi už mūsų Tėvynės laisvę.
Su kiekvienu pavasariu ir rudeniu mes vis labiau atitolstame nuo tų kraupiųjų dienų, kai
sprendėsi mūsų Tėvynės ateitis. Man, mūsų auklėtiniams, nemačiusiems savo akimis kautynių
ugnies, nelengva įsivaizduoti ir suvokti ilgų ir sunkių Didžiojo Tėvynės karo kelių heroiką.
Tačiau žinome, kad tie metai skaudžia, šiurpia lemtimi palietė visą mūsų šalį, milijonus šeimų. Ir
iki širdies gelmių jaudina skaičius — 20 milijonų. Tiek mūsų tėvų, brolių, seserų paaukojo savo
gyvybę už mūsų šiandieninį gyvenimą. Argi tai galima pamiršti!
Tačiau mūsų dienų jaunimas dar turi neįkainojamą galimybę susitikti ir bendrauti su gyvais
anų nemirtingų įvykių dalyviais, klausytis iki širdies gelmių jaudinančių jų prisiminimų. Tačiau
metai nenumaldomai bėga, ateities kartos apie tarybinių žmonių žygdarbius Didžiajame Tėvynės
kare sužinos tik iš knygų, istorijos vadovėlių, kino filmų. Ir mūsų pareiga — siekti, kad nebūtų
užmirštas nė vienas tų žūtbūtinių kovų epizodas, užrašinėti, kaupti kovų veteranų prisiminimus,
mūšių relikvijas. Nes ko nepadarysime mes, kiti jau nebegalės padaryti.
Viekšnių vidurinės kaimo profesinės technikos mokyklos administracija, visuomeninės
organizacijos prieš porą metų ėmėsi kilnaus darbo — rinkti medžiagą apie Suvorovo ordino 119
šaulių diviziją, vadavusią iš hitlerinės okupacijos mūsų rajoną ir ypač pasižymėjusią 1944 m.
383