3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

ovo. Ana pri tų redelių bovo, ana matė vėskų. Ir ana nesakė. Kad uns nuskėndo, ta tiktaa
pasakė. Ta ons tris daržines moms sudegėno. Tas bovo, ruoduos, trisdešimtseptintaas metaas.
Andriuška Augustinas. Atsiminimai / Augustino Andriuškos pokalbis su Bronislovu Keriu.
— 2007. — Liep. 19. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono:
— Dėiną dėrbau — nier dounos, ne pusryčiou, ne pėitams, niekou nier dounos. Ontrą dėiną
— viel nie dounos. Paskiau sakau Raciou, Racatee i Raciou — kap y, sakau, ka pas jumis dounos
nie. Sakau, aš esu papratis, aš pri visų — i pri kuošės, i pri... a zopė, kas nebūtom, aš nuoriu
dounos, aš be dounos negaliu. Aš negaliu, sakau, būt’, jagu dounos nie, sakau, aš einu nomėi. Aš
nebdėrbu, aš nebgaliu. Aš esu papratis su douna vėsus valgius, nuoriu su douna, kėik dounos būs,
tėik. No, i atsirado tuos dounos. Tujau — kapt vaikis. Tas gaspaduorius Racys atrėikė vėiną
rėikę, padiejo mum. Mergė copt tuo rėikį. Dounos nier. Atrėikė ontrą rėikę, padevė. Pėimou copt
tuo rėikę. Nežinau, a bulvynė, kas tėn bovo. Tas ontrą rėikę pagavo — dounos nie. Reik i tretėje
rėikt. No, tretėjė rėikė i gavau. No, tada i pradiejo dout vėsada. Pradiejo dout i vėsėms kuol aš
buvau tuos dounos. Jug žinau, kad ūkį tor, tėik kvėitei, tėik rugių, tėik žagų suvaro šiaudų, kėik
tų grūdų bier. Yr vėskuo, dounos, skūpus — nedoud. Išbuvau dvė savaitis. I ta mergė privalgė
tuos dounos, ir pėimou privalgė, ir aš privalgiau, vėsi privalgiem. Aš išejau, Petras viel atejo tėn
pas tų Racį į tuo Žalionę. Aš išejau numėi. I dounos viel nebie. Petrou sakau — a tu dounos
gavaa? Sako — nežinau, nebovo dounos, nedevė. Ne mergė begavo, ne pėimou begavo. Mon
išeinont — tu neik, tu neik, neik, Augustinėli, tik tu būk, tik būk, dar dounelės pavalgysem.
Sakau, kad atejo bruolis, sakau, reek eit.
— Paskiau sesou bovo, Anė Rušinienė, pas diedę tėn Maigūse, pas Andriošką. Nu ta tėn,
sako, irgi dounos bovo, sako, skūčnee. Ta Anė pasiskundusi, kap pas tų diedę nedoud tuos
dounos, nier, ana tujau pas Švažo merges, kų anuos tėn dėrbusios, Anė i sakunti Švažo mergee —
a tau tėn dounos doud? Nu, sako, dounos yr, sako. Anė sakunti, mono sesou — tu monėi kuokį
gabalėlį atnešk tuos dounos, aš taap pasiėlgau, sako, tuos dounos. Nu ta ta Švažo mergė i pasakė
tam Andrioškaa. Sako, jūsų mergė prašo dounos monės, kad aš atneščiau dounos anaa doučiau.
Tas Andrioška ka pradiejo pykt jau, bumbiet’. Paskou Anee i sakus — nu a dounos tu nuori? Nu,
sako, kap nenuoriesi, aš nuoriu dounelės, če nie tuos dounos, nedoudi, sako, aš prašiau Švažo
mergės, ka tėn ana dounos da turiejo daug, ka munėi doutom po biškėlį tuos dounos. Nu ta nu
tuo karto i pas tų Andriošką atsirado tuos dounos. Po dėiną kols rugius, kvėičius — i dounos nie,
noje. Tėik buvuom pripratie pri tuos dounos, vėsė, tetė visumat dounos jiemė, dounos kėik
nuorem, tėik bovo. I syluos bovo, i vėskuo bovo, vuo dounos nie, mon atruodo, kad i pavalgau,
seilės tek.
— Duoną tai kepdavo patys?
— Patys patys. Vėsi kepė. Kriautuvie ne tuos dounos bovo, ne nieko. Vėsi maišė, vėsi kepė.
Jau savaitie kartą dounos iškepė.
— Bet jau skirtinga būdavo, vienor skanesnė, kėtor...
— Noje, vėsuokiuos tuos dounos bovo.
— Tuos i lėgos, i dabar sako — tuo, tuo, tuo... Dabar kap če mono diedė tas Dauginiūs,
Domininks, sėrgo, ta Andriuškienė sakys — nu jau batvinių negal valgyt’, batvinių rauduonų.
Vuo aš dabaa, aš po du kartu valgau į dėiną tus batvinius. I nieko. I kėik metų toriu jau. Kėtam
viel, klausaus — oi, aš batvinių bijau valgyt, aš bijau. Vuo dėlkuo tu bijee? Sakau, dėlkuo aš
valgau, sakau, da pakuolkas gyvs vakščiuoju. Kėik ėlgaa vakščiuosiu, a kas anų žėno.
— No i če pryš tuo Kalvarėją, nu nuoriu nuvažiout į tuo Kalvarėją. Mėslėju, kap tėn tus
kalnus reikietom išeit. Mėslėju, mieginsiu, eisiu į Plougus. Nuejau į Plougus, apejau Plougūs
aplink tų vėsą žemę apvyziedams kuokiej tėi javaa tėn tuo žmuogaus y. Tujau statee par laukus į
Milius nuejau, tėn tų lauką apejau, kuokėj tėi javaa yr. Ir iš Milių parejau. Atejau po Vaikasu tėn
kor y ta stuotelė. Balsouju nebalsouju — nieks nestuo. Važioun i nuvažioun mašėnos. I parejau
plentu.
382