3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

eisem par aplinkou. Rušinienė bovo mėrusi, ka ons pastatė, i taa Rušinienee, kap Rušinienė
mėrė, Smetuono laiki tap, tap ons i pastatė.
— Ta Rušinienė, ta Juozo muotėna?
— No.
— Vuo dėlkuo nugriouvė paskui, kor pradingo?
— No, pradiejo plytos griūt. Tas kryžius viel nupovo, tų nupjuovė. Dar Anė gyva tebebovo,
ka ana tų kryžių nupjuovė. Tujau po karo i nuvarė tas koplyčias. Vuo tus šventūsius nunešė
bažnyčiuo. Kazimierą i Pranciškuoną. Bažnyčiuo y. Pri Panelės Švenčiausios altuoriaus sudieta.
Andriuška Augustinas. Atsiminimai / Augustino Andriuškos pokalbis su Bronislovu Keriu.
— 2007. — Liep. 19. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono:
— Ka Jumis bovo ten į Suovaičius nuvežę su ta Kultūra, a tėn dainuot reikiejo?
— Je.
— Ak dainavuot vis tiek tuoj Kultūroj?
— Nu dainavau. Buvuom nuvežti. A tėn paskiau veizu, ka skelbėms prisegts. Kap
nedainiousi, nuvaževis nedainiousi... A pryš dainą, nežinau, a puo dainuos įsistebiejau, kad eso ir
aš tėn įtraukts į tas žėnes.
Andriuška Augustinas. Atsiminimai / Augustino Andriuškos pokalbis su Bronislovu Keriu.
— 2007. — Liep. 19. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono:
— A tų „Labanakt” negieduodavuot?
— Nu tas būs pagrindinis. Kėik „Karonka”, tėik „Labanaktis” ta būs vėsada.
— A „Kalnaa” skėrdavuos biškį nu dabartinių?
— Je, bovo daugiau gėismių. Ilgesnės gėismės bovo. Ir kuokios tuos gėismės dabaa. Du
punktu... Vuo je ana ar ilgesnė, būk tų punktų daugiau yr. Ta do punktu išgėidu, du ištrūbėj, i
daugiau tau... Arba „Kalnų” gėismės viel — do, tris punktus ištrūbėj... I „Kalnaa” dabaa y daug
sutrumpinti, dabar kor tor maldaknyges. Nier anėi bažnyčios užtvirtinti.
— Voveris, ka ejuom vedu gėiduot, ta su tou bovo lėngvee gėiduot. Ruoduos tap kap pats
balsas lend. Vilčikauskienės tievs — Petras. Su tou nu tėik lėngvee būs gėiduot. Pats bals lend
lauk. Paskiau su Beišinu liob bovo geraa gėiduot.
Andriuška Augustinas. Atsiminimai / Augustino Andriuškos pokalbis su Bronislovu Keriu.
— 2007. — Liep. 19. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono:
— Vuo ka jauns buvuot, a mėgot dainuot?
— Jo, jo, nomėškee patys. Ka bovo Petronelė, Anė ka bovo, Petras, Kazimiers. Kazimiers jau
pu pėrmo ves, vuo mes pritarsem. Je, unt kėimo vakaraas, sustuosem unt kėimo i dainiousem.
„Augo kieme ąžuolėlis”, paskiau „Subatos vakarėlis”, kuokės tėn dar, daug dainų. Dar, vyziek,
po vakarelius tėik daug. Daug vardų, mes visumet eidavuom... Radzys, Rošėns. Radzys su
smuiku, Rošėns su kardijuonu, aš su būgnu. Ir eidavuom... oi, baparejuom tiktaa ontrą dėiną. Iš
Juoninių, iš Untuona, arba ten Uonos. Mes ejuom puo vėsus kaimus. Vakari rasam apgrajyt tų
vakarėlį. Nu vakaro pradiesem, tų vakarą išeisem, vuo ontrą vakarą jau reeks vakarėlį pas anus
grajyt. Pas Liaučių tų vakarėlį liobam nugrajysem, paskiau paskėtor, jau kėts.
— A pas Liaučių kor?
— Nu tėn Plougūse. Liubom kėik Radzys, tėik Rošėns, ir aš karts, jau įgerseem, barabans
mono tas sunkus jau, užsinersiu šniūrėlį už barabano i vėlkso žeme par laukus. Smetuono
laikaas. Šeštadienį jau pavečiarkos laiki mes jau ir išeinam susitaisė jau — pradiesem
vinčiavuot’. Juonaa ar Untuonaa ar Uonos arba kėtą kuokį nuorintaas vardą, kuokį jau papols, ir
einam. Žėnaa, liobam i tų, i prigert’. Aš jau mažiau tegieriau, vuo jau, tėi jau mes daugiau, anėi
jau įmes. Paskiau beržyns mūsų bovo. Beržyne buvuom nušlipavė tuokį, padėrbie aikštelę.
Vėsumat vakaraas, šeštadienio vakarą jau vakarėlis būs. Miliūse. Beržyns bovo. Beržynelie. Tėn
bovo nušlifuota, aptaisyta, soulelee pataisyti atsisiest. Ta dabar paprašė Andriuška Bronius. Ta
tam Andrioškaa i atėdeviau barabaną. Duovanuojau Andrioškaa tų barabaną. Bliekos bovo, su
bliekom, su vėskou. Ons y parejis tėn iš tų Dargužiškių. Bronius če dabar gyven Vėikšniūse.
380