3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Konferencijoje dalyvavo ir Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos teol.
lic. kan. Andriejus Sabaliauskas. Savo pranešime jis prisiminė du Viekšnių ganytojus kunigus
Stanislovą Ilinčių ir Joną Ilskį. S. Ilinčius žymus tuo, kad jis yra Dauginių bažnyčios statybos
iniciatorius, projekto autorius ir vadovas. Jo dėka bažnyčia šiame kaime buvo pastatyta 1943
metais. J. Ilskį taip pat daug kas siejo su Viekšniais. Į Amžinojo poilsio vietą jis atgulė Viekšnių
bažnyčios šventoriuje. Kunigas buvo Jo Ekscelencijos Antano Vaičiaus pusbrolis.
Vilniaus dailės akademijos leidyklos darbuotojas, atstovaujantis Žemaičių akademijai, Povilas
Šverebas taip pat yra ir konferencijos koordinatorius. Istorikas kalbėjo apie Viekšnių bažnyčios
varpus. Jie buvo nulieti iš plieno Bekerio fabrike Liepojoje, nenaudojant jokių rimtų puošybos
elementų. Išklausę pranešimą, konferencijos dalyviai galėjo įsivaizduoti, kaip tarpukario metų
Lietuvoje šie varpai atrodė bendrame kitų bažnyčių varpų kontekste.
UŽMIRŠTI NIEKO NEVALIA
Antrąjį penktadienio konferencijos posėdį pranešimu „Norėčiau sugrįžti į Varnius” pradėjo
profesorius habilituotas daktaras Gintautas Česnys. Jis papasakojo apie 1987 metais Varniuose
surengtą pirmąją žemaičių konferenciją. 1993-iaisiais ji išsirutuliojo į Žemaičių akademiją, apie
kurią kažkada svajojo vyskupas Motiejus Valančius. Atidaryta paroda, skirta paminėti žemaičių
konferencijos dvidešimtmečiui. Joje šeši stendai su nuotraukomis ir dokumentais.
Leidinio „Žemaičių žemė” redaktorė Danutė Mukienė pristatė naujausius žemaitiškus
leidinius. Pats naujausias iš jų — M. Oginskio prisiminimų I tomas, taip pat neseniai pasirodžiusi
knyga apie kraštotyrininką Antaną Lotužį „Aš, Antanas, Pavandenės krašto sūnus”.
Apie viekšniškius, kurie labai daug davė ne tik Viekšniams, kalbėjo Lietuvių literatūros ir
tautosakos instituto daktaras Rimantas Skeivys. Pagrindinė jo mintis buvo ta, kad mes dairomės į
užsienio įžymybes, o Mykolas Biržiška yra kalnas, kurio nematome panosėje. Kolegos mintį
pratęsė profesorė habilituota daktarė Viktorija Daujotytė. Ji prisiminė kitą viekšniškę rašytoją
Ameliją Urbienę, paruošusią ir atidavusią Lietuvos istorijos instituto etnologijos skyriui daug
kraštotyrinės medžiagos. Ji rašė ir eilėraščius, buvo žinomo vertėjo Dominyko Urbos žmona.
Profesorė juos abu pažinojo asmeniškai ir mano, kad šie žmonės yra nepelnytai užmiršti.
Penktadienį konferencija baigėsi Jono Žalio knygos „Neišgalvotos istorijos ir nutikimai”
pristatymu ir Viekšnių kultūros centro kapelos „Virventa” koncertu.
KALBĖTI ŽEMAITIŠKAI NĖRA UŽGAIDA
Šeštadienį gražia žemaitiška šnekta konferenciją pradėjo Šiaulių universiteto docentas
daktaras Juozas Pabrėža. Kalbėdamas apie viekšniškių kalbines ypatybes pranešėjas pastebėjo,
kad šio krašto žmonės yra išsaugoję daugybę senų, unikalių žemaitiškų žodžių, posakių.
J. Pabrėža mano, kad kalbėti žemaitiškai nėra joks „nikis” ar užgaida.
„Yra vidinė būtinybė tą daryti, jei norime dar šiek tiek palaikyti savo šaknis. Nors nesu
įsitikinęs, kad dar kelios kartos po mūsų kalbės žemaitiškai”, — sakė docentas.
Jis ragino susirinkusiuosius puoselėti gimtąją tarmę, nes kalbėdami žemaitiškai, tiek kitoms
tautoms, tiek patys sau esame įdomesni, turiningesni ir prasmingesni.
Konferencijos dalyviams buvo pristatyti Viekšnių dailės, archeologijos, memorialiniai
paminklai.
Didelio dėmesio sulaukė Kauno medicinos universiteto docentės, daktarės Vilmos Gudienės
pranešimas apie Viekšnių vaistinę ir vaistininkus.
Konferencijai baigiantis viekšniškės Bronė Kolbergienė, Danutė Končienė ir Nijolė Urnienė
susirinkusiuosius supažindino su vaistine, vaistažolių sodeliu bei aviacijos pradininko Lietuvoje
Aleksandro Griškevičiaus muziejaus ekspozicija.
Renginį užbaigė viekšniškių kapelų „Subatvakaris” ir „Poilsėlis” koncertas.
SUŽAVĖJO ŽMONIŲ NUOŠIRDUMAS
Tirkšliškė mokytoja Stanislava Gintvainytė konferencija liko patenkinta.
Didžiausią įspūdį pedagogei paliko tie pranešėjai, kurie, anot jos, dirba „šnekantį” darbą.
„Visi buvo pasiruošę labai kruopščiai, bet esmė yra informacijos perteikimas klausytojams.
Ypač įdomūs pranešimai buvo kunigo A. Sabaliausko, prof. V. Daujotytės, P. Šverebo, knygos
apie Geidžių šv. Onos bažnyčią autorės Dalios Ramonienės”, — vardijo S. Gintvainytė.
Viekšniais liko sužavėta ir antrą kartą čia apsilankiusi prof. V. Daujotytė.
38