3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

mūsų tėvai auksinių laikrodžių ne tik kad neturėjo, bet ir pasimirė jų nematę. Aš matau, daktare,
ir puikų žiedą turi. Nusimauk tą žiedą ir atiduok man — Kazlauskui bus. Man laikrodis,
Kazlauskui žiedas. Taip ir sutarsim... Dvaras, kaip matau, nemažas. Dar tamsta žmones
gydydamas gal gero pinigėlio paimi. Turėtum tamsta pinigo turėti... Einam abudu paieškoti.
Nešaukit ir niekam nieko nesakykit. Balsiui ir Kazlauskui tai nepatinka. Susitarkim geruoju.
Prašom vesti ir parodyti, kur tamstos pinigai padėti...
Ką daro daktaras? Atiduoda visus pinigus. Dargi savo „ligonius” iki durų palydi.
— Dėkui tamstai, — sako Balsys. — Prašom nesupykti, kad taip vėlai užėjome. Rytoj, jeigu
jums patinka, prašom nuvažiuoti į miestelį, į policiją. Bet tik ne anksčiau kaip dvyliktą valandą.
Labanaktis!
Kai dvaro šunys išlydi tuos „ligonius” už vartų, daktaras nusijuokia vienas:
— Puikiai mane apskuto! Jeigu kas man tokią istoriją papasakotų, tikrai nepatikėčiau!
Kai rytojaus dieną, po pietų, daktaras užėjo į policiją, Balsio ir Kazlausko jau ir pėdos
atšalusios, vėliau žmonės kalbėjo, kad jie kitą naktį buvę užėję į kleboniją už keturiasdešimties
kilometrų nuo Viekšnių.
Panceržinskis Edvardas, Vitalio sūnus, 1887—1959. Jo tėvai gyveno atskirai. Vaikai
(Edvardas ir Genovaitė) skurdo ir šalo su motina, nes gyveno tik iš namo (Vytauto g. 19,
Viekšniuose) nuomos. Dėl sunkaus gyvenimo Edvardui vaikystėje iškrypo stuburas ir atsirado
kuprelė. Jis baigė Šiaulių gimnaziją ir Kijevo universitetą. Buvo medicinos mokslų kandidatas,
žmonių nuomone, labai geras daktaras. Paveldėjo tėvo dvarą. Jo dvaras buvo prie Meižių ežero,
jo vakarinėje pusėje. Namai (buvę Liodzinskių, paveldėti motinos) Viekšniuose, Vytauto gatvėje.
Ant namo tebėra ir senasis numeris — 19. Vėliau šiame name yra buvęs mokinių bendrabutis,
internatas. Edvardas su žmona Marija ir dukrele Gene buvo du kartus ištremti į Sibirą. Edvardas
grįžo į Lietuvą 1959 m. ir tais pačiais metais mirė. Žmona grįžo 1961, o duktė 1967 metais.
Pagal Viekšnių muziejuje ir bibliotekoje saugomus kraštotyrininkės Amelijos Urbienės tekstus
parengė Bronius Kerys.
Te mano žodžiai ištiesina sielą: [Emilijos Tėvelienės ir Amelijos Urbienės laiškų ištraukos] /
Laiškus perskaitė, atrinko ir perrašė ištraukas Bronius Kerys, parašė įžangą ir parengė spaudai
Leopoldas Rozga // Vienybė. — 2001. — Saus. 9, 11, 13, 16, 18, 23, 27, 30.
Raugalienė Laima. Viekšniuose paminėtos kraštietės // Santarvė. — 2001. — Bal. 28. —
Tekste: „Praėjusį sekmadienį į gražią literatūrinę — muzikinę popietę „Te mano žodžiai ištiesina
sielą” pakvietė Viekšnių miestelio Biržiškų draugijos nariai. Joje buvo skaitomi dviejų iškilių
Viekšnių miestelio moterų — mokytojos Emilijos Tėvelienės ir jos mokinės tautosakos rinkėjos
Amelijos Lengvenaitės-Urbienės laiškai.”
Aviacijos pradininko Lietuvoje Aleksandro Griškevičiaus muziejus Viekšniuose —
Museum des Anfängers der Aviatik in Litauen Aleksandras Griškevičius in Viekšniai — The
Museum of the Lithuanian Aviation Founder Aleksandras Griškevičius in Viekšniai / Muziejaus
20-mečio proga / Tekstas Leopoldo Rozgos. Nuotraukos Apolinaro Juodpusio. — Naujoji
Akmenė: Išleido UAB „Vienybės” redakcija. — 2001 m. gegužės 26 d. — Lankstinukas. —
Tekste:
Skyriai:
A. Griškevičiaus ekspozicija.
Iš metų tolumos.
Darbais garsino Lietuvą.
Nusilenkimas Biržiškoms.
Viekšniai ir jų apylinkės.
Museum des Anfängers der Aviatik in Litauen Aleksandras Griškevičius in Viekšniai.
The Museum of the Lithuanian Aviation Founder Aleksandras Griškevičius in Viekšniai.
378