3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

sunešdavo ir suveždavo vištų, viščiukų — vis tai žydų šventei. Viekšnių pirklys Blanka
supirkinėjo paukščius ir vežė juos į Rygą. Įsisteigus „Lietūkiui”, ši firma Viekšniuose turėjo savo
tarnautojų — kiaušinių supirkėjų. Supirktus kiaušinius čia pat supakuodavo į dėžes ir išveždavo į
Mažeikius. Turgus ilgai neužsitęsdavo. Žmonės, pardavę ir apsipirkę, važiuodavo namo, ilgai
miestelyje neužsibūdavo, nebent būtų „pijokai”. Tie tai ilgai sėdėdavo Šepučio traktieriuje — kol
tik pinigų turėdavo.
Su „šeinakatarinkomis” per jomarkus atvažiuodavo bent keliolika žmonių. Ant vienos
„šeinakatarinkos” tupės papūga, ant kitos — marių kiaulytė. Už 10 centų jos ištraukdavo
„laimę”. „Laimė” būdavo įdėta į vokelį. Joje būdavo surašyta, ko reikia saugotis, kas atsitiks.
Kartais būdavo įdėtas žiedas — „šliūbis” arba su „akele”.
Fokusininkai ant stalų mikliai mėto kortas. Turėjai atspėti: „juoda” — „raudona”. Jei atspėjai
— tau 50 centų, jei ne — pats 50 centų moki. Už 20 centų galėjai keletą kartų karuselėje
apvažiuoti aplinkui, atsisėdęs į „karietą” arba raitas ant mažo „arkliuko”.
Cirkas iš Šiaulių atvažiuodavo vasarą — per Sekminių ir šv. Jono atlaidus. Atvažiuodavo dar
prieš atlaidus. Pasistatydavo didelę drabužinę būdą, kurioje būdavo rodomi gyvuliai: baltosios
meškos, tigras, leopardas, liūtas, kupranugaris, beždžionė, lapė, šuneliai, „visokių štukų”
išmokyti. Baltąsias meškas pavedžiodavo po jomarką, kad žmonių daugiau pritrauktų į cirką.
Jomarke ir ledų joms nupirkdavo, pavaišindavo. Prieš I pasaulinį karą cirkas taip pat
atvažiuodavo iš Šiaulių, „ale tumet nedaug kū teturėjo”. Vedžiodavo šunelį, aprėdytą „jupele”,
lapę, beždžionę — taip pat aprengtas. Jakavičius rodydavo visokius fokusus. Iš Klaipėdos į
jomarkus atvažiuodavo „Lietuvos muilo” mašina ir reklamuodavo ūkišką muilą „Žuvelė”.
Svieto lygintojai pas daktarą Pančerinskį: Viekšnių krašto sakmės [11] / Pagal Viekšnių
muziejuje ir bibliotekoje saugomus kraštotyrininkės Amelijos Urbienės tekstus parengė Bronius
Kerys // Vienybė. — 2000. — Rugs. 7. — Visas tekstas:
„Balsys ir Kazlauskas siaučia. Žinomi plėšikai Balsys ir Kazlauskas paskutiniu laiku apiplėšia
vis daugiau žmonių ir pridaro visokių šposų. Užpuolę netoli Telšių Džiuginėnų dvarą, pavaišinę
dvare rastais gėrimais dvariškius, paskum parašė policijai laišką, kuriame pasivadino „Laisvuoju
Aru ir Lietuvos Lampeao”, ir įdavė tą laišką policijai, prašydami, kad pasakytų apie juos visą
teisybę”.
(Laikr. „Darbininkas”. — Kaunas, 1934, gegužės 19.)
Iš toliau į Viekšnius atėjo kalbos, kad iš darbų pabėgę kaliniai dabar siautėja apylinkėse,
apiplėšinėdami žmones. Ir tų plėšikų pavardės minimos: Balsys ir Kazlauskas. Tuodu plėšikai,
kaip tas „svieto lygintojas” Blinda, lankydavosi tik pas turtinguosius. Vargšams nebuvo ko jų
bijoti. Kai kas ir juodu vadino „svieto lygintojais”, nes mūsų miestelyje senesnieji žmonės
atsiminė Blindą ir žinojo daugybę pasakojimų apie jo darbus. Miestelyje buvo keletas senukų,
kurie net patį Blindą buvo matę. Šnekėjo dabar visi apie Balsį ir Kazlauską, supainiodami
Blindos ir jų darbus...
Vėlyvo rudens vakaras. Lietus žliaugė visą dieną. Dabar tik dulkia. Jei nebūtų taip šalta,
grybai dygtų pasispardydami. Kaimo keliai ir keleliai neišvažiuojami ir neišbrendami. Laukuose
kur-ne-kur žiburėlis spingsi. Kiūto tokį vakarą žmonės trobose.
Daktaro Pančerinskio dvaras netoli nuo miestelio. Turtingai gyvena daktaras. Dvaras
nemažas. Dar ir miestelyje didelius gražius namus turi — dvejom stiklinėm gonkom. Pro vienas
gonkas pats daktaras, atvažiavęs iš dvaro, vaikščioja, pro kitas — ligoniai. Daktaras ligonius
miestelyje priiminėja lyginėmis savaitės dienomis — triskart per savaitę. Šiaip daktaras gyvena
dvare, kur žmonės, esant reikalui, į jį kreipiasi.
Šiandien daktaras grįžo anksčiau iš miestelio. Nesveikavo kiek. Ką tik dabar pats vienas
atsisėdo už stalo vakarieniauti. Nors jau buvo pagyvenęs, bet dar tebebuvo nevedęs. Turtingas
buvo, bet žmonos vis išsirinkti negalėjo. Žinojo, kad ne už jo, bet už jo turto tekės — kuprio nė
viena moteris nenorės mylėti. Pats vienas jau buvo apsisprendęs vesti neturtingą mergaitę, kuri,
eidama už jo turtų, galbūt kada nors jį pamils. Išsirinko ne ką kitą, o savo paties kambarinę.
Būdamas supratingas, iškart nepasakė ir neparodė savo jausmų. Pamažėle pratino ją tai švelnų
žodį pasakydamas, tai kokią dovanėlę padovanodamas. Ir dabar, sėdėdamas už stalo ir
376