3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

O mes visi norime būti geri. Gaila tik, kad kunigai to mūsų gerumo neįvertina ir visai
nesupranta. Kai mes pasisveikinę norime pabučiuoti jų rankas, jie slepia jas už nugarų.
Jaunesnieji kunigai dar paraudonuoja kaip pinavijos. Tik vienas klebonas yra geras — jis leidžia
ranką pabučiuoti.
Rabinas visai nesistebi, kai mes, jam einant per lieptą, visi šaukiame „Labą dieną”. Žinoma,
jis irgi pasisveikina su mumis, o Poškus „Grapas” tuo laiku šypsosi patenkintas. Tik popas į šį
miestelio kraštą nepasirodo. Jis pasivaikščioti eina per tiltą.
Senieji jomarkai: Viekšnių krašto sakmės [10] / Pagal kraštotyrininkės Amelijos Urbienės
tekstus parengė Bronius Kerys // Vienybė. — 2000. — Geg. 16.
...Pačiame turgavietės viduryje uždengtas šulinys. Svirties nėra. Nori vandens — suk veleną.
Geležine grandine ir išsitrauksi iš šulinio šaltutėlio vandens kibirą. Vanduo čia skanus.
Nuo šulinio į tilto pusę, per patį turgavietės vidurį, atokiai vienas nuo kito, stovi mediniai
nameliai — krautuvėlės. Jose prekiaujama šviežia mėsa, įvairiais maisto produktais, duona,
barankomis ir šiaip ūkiškomis prekėmis. Tų namelių tarpuose, ant pliko grindinio, savo prekes
išsidėsto puodininkai, klumpininkai bei kiti smulkūs verslininkai. Prie krautuvėlių eilės galo turi
būdą pasistatęs Brazdauskas, kuprelis. Jis čia prekiauja savo darbo saldainiais, cukriniais
gaideliais, vištytėmis ir meduoliais — gražiausiomis tešlinėmis lėlytėmis — panelėmis. Jo būda
visuomet žmonių apstota, nes kiekvienas grįždamas nori parvežti saviškiams lauktuvių.
Pats kuprelis turi bene aštuonetą vaikų. Jo uždarbis, matyt, neblogas — kuprelio vaikai gerai
aprengti ir, atrodo, sotūs. Niekas kitas miestelyje nemoka iškepti tokių meduolių ir padaryti
cukrinių paukštyčių. O kuprelis savo darbo paslapčių niekam neišduoda.
Paulikas — puodininkas. Jis turi savo dirbtuvėlę. Turgaus dienomis abu Paulikai, prisikrovę
aukštus ratelius savo dirbinių, patys atveža juos į turgų. Čia ant grindinio Paulikienė ir išdėlioja
savo ąsočius, puodus, puodelius, bliūdus, bliūdelius, žegnones, švilpynes, vazonus, pelenines,
sviestines, vazas.
Siulkė Pirtininkė savo silkes, žinoma, galėtų ir krautuvėlėje pardavinėti, bet prie durų, ant
grindinio, daug geriau prekyba eina.
Kasmet Viekšniuose būdavo 4 jomarkai: Bažnyčios pašventinimo, Sekminių, Švento Jono ir
„Rožančavos”. Turgai būdavo antradieniais ir penktadieniais.
BAŽNYČIOS PAŠVENTINIMO JOMARKAS. Bažnyčios pašventinimo atlaidai būdavo
sausio 18 dieną. Jomarkas — pirmą antradienį po atlaidų. Per jomarką būdavo samdoma
šeimyna. Sueidavo vaikiai, mergės, suvažiuodavo gaspadoriai. Sužinodavo, kam ko reikia.
Pasiklausinėdavo vieni kitų, kurie gaspadoriai geri. Jeigu per jomarką sulygdavo, tai ir
magaryčias sugerdavo. Į jomarką iš Varnių atveždavo šlajų, iš Platelių — gyvų žuvų, dažniausiai
— stintų. Žuvys būdavo suleistos į vanas su vandeniu.
SEKMINIŲ JOMARKAS. Sekmines seniau švęsdavo dvi dienas — sekmadienį ir
pirmadienį. Jomarkas — antradienį po Sekminių. Samdiniai išsilygdavo Sekminių jomarką kaip
išeiginę dieną. Per Sekminių jomarką būdavo pardavinėjami paršeliai. Į jomarką atvažiuodavo
cirkas, karuselė.
ŠVENTO JONO JOMARKAS. Birželio 24 dieną Viekšniuose dideli šv. Jono atlaidai.
Jomarkas — pirmas antradienis po atlaidų. Samdiniai ir šį jomarką išsilygdavo kaip išeiginę
dieną. Gaspadoriai tuomet pirkdavo dalgius, grėblius. Iš Žagarės atveždavo šviežių braškių. Į
jomarką atvažiuodavo cirkas ir karuselė.
„ROŽANČAVOS” JOMARKAS. „Rožančava” — spalio 2 dieną. Jomarkas — pirmą
antradienį po „Rožančavos”. Pats didžiausias jomarkas Viekšniuose. Kai miestelyje
nebesutilpdavo, sustodavo už Ventos tilto, „pastauninke”. Į jomarką suvesdavo ir suveždavo
arklių, karvių, kiaulių, avių, žąsų, ančių, kalakutų, vištų. Priveždavo maišus obuolių, grūšų. Pilni
vežimai visokių grūdų. Suvažiuodavo „kupčiai”. Jie supirkinėdavo gyvulius, paukščius, grūdus.
Turgai būdavo, kaip jau sakyta, antradieniais ir penktadieniais. Penktadieniais — didesni, nes
prieš „subatą” — žydams šventą dieną. Į turgų, prie vandens pompos, miestelio žvejai atveždavo
šviežių žuvų. Jas dažniausiai pirkdavo vietiniai žydai. Iš kaimų moterys penktadieniais
375