3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Viekšnių miestelyje panaktinę ėjo nuo senų laikų iki 1941 metų. Seniau panaktinę eidavo
Viekšnių miestelio gyventojai. Kasnakt turėjo būti du panaktiniai. Vienas panaktinis pradėdavo
panaktinę eiti viename miestelio gale, kitas — kitame. Susitikę kur nors viduryje miestelio, jie
išsiskirdavo, nes kiekvienas turėjo apeiti savo plotus. Taip tie du panaktiniai vaikščiodavo po
miestelį per visą naktį. Nuo 1930 metų panaktinę ėjo samdyti vyrai: Jonas Erlickis (g. 1896 m.)
ir Malakauskis. Panaktinę reikėjo pradėti eiti saulei nusileidus, sutemus. Eidavo iki išauštant. Ką
nors įtartino pastebėjęs, panaktinis pradėdavo švilpti. Švilpį išgirdę, miestelio gyventojai turėjo
išeiti ir paveizėti, kas yra atsitikę. Jei reikėjo, turėjo vagis sulaikyti, gaisrą gesinti.
Urbienė Amelija. „Grapas” Poškus: Viekšnių krašto sakmės [9] / Pagal Viekšnių muziejuje ir
bibliotekoje esančius kraštotyrininkės Amelijos Urbienės tekstus parengė Bronius Kerys //
Vienybė. — 2000. — Vas. 19. — Visas tekstas:
Buvo Viekšnių miestelyje toks Poškus, visų „Grapu” vadinamas. Gyveno jis Puodininkų
gatvėje, ten turėjo savo namus ir nemažą žemės sklypą. Tai tas Poškus „Grapas” ir užšaukdavo
ant turgaus, kas ką nori pirkti, kas ką turi parduoti, kas yra ką radęs ar pametęs, kur parduodamas
miškas, kam ir kokiems darbams reikalingi darbininkai, kas ir kada superka grūdus, kas kūrins
pirtį.
Būdavo, kai suvažiuoja turgus, Poškus „Grapas” nueina į vieną turgaus galą, įsilipa į kieno
nors ratus, kad visi jį geriau matytų ir girdėtų. Mantelis atsagstytas, rankos ant subinės po
manteliu sukištos, kepurė atsmaukta ant pakaušio. Apsižvalgo Poškus „Grapas” į visas puses ir
užšaukia.
Poškus turėjo gerą liežuvį. Negaliu pasakyti, kuomet jis nustojo šaukti. Gal apie 1930 metus,
gal ir po 1930 metų. Kai Poškus „Grapas” paseno, jo žemę nupirko T. Urvikis ir ant jos pasistatė
puodų dirbtuvę — „gancarnę”.
Kartu su mumis ant lieptų meškerioja Poškus „Grapas”. Jo čia nebūna tiktai turgaus dienomis.
Gyvena jis šalia Lentinės, savo mūriniame namelyje. Gyvena ne vienas — su pačia. Senas jis jau
žmogus. Žilas, baltais ūsais. Jo pati taip pat sena. Susilenkusi vaikšto, negalį atsitiesti.
Kai Poškus „Grapas” meškerioja, mums negalima jo šnekinti — žuvys nekimba. Kai jis
suvynioja meškerę ir atsisėda ant lieptų krašto, tada mes galime su juo šnekėtis kiek tik norime.
— Dėde, kodėl tamstą save grafu vadini?
— Todėl, kad esu labai bagotas.
— ???
— O jūs nežinote? Per mano rankas pereina viso miestelio ir visos parapijos turtai.
Mums neaišku, kaip tie turtai pereina.
— Turgaus dienomis aš, atsistojęs ant vežimo, užšaukiu, kas turi ką parduoti arba kas nori ką
pirkti. Esate girdėję? Ir visi tie, kas nori parduoti arba pirkti, pirmiausia ateina pas mane ir
šnekasi su manimi kaip su kokiu grafu. O aš, kaip man patinka, noriu šneku, noriu — nešneku.
Todėl ir esu didelis ponas.
Mums vis tiek dar neaišku. Didelių ponų Viekšniuose nėra daug — klebonas, daktaras,
vaistininkas... Visi jie lenkiškai tarpusavyje šnekasi. Jeigu Poškus Grafas didelis ponas, tai jis
taip pat turi lenkiškai mokėti. Bet mes nesame girdėję, kad jis lenkiškai su kuo nors būtų
šnekėjęsis.
— O tamsta lenkiškai ar moki šnekėti? — klausiame.
— O kam man lenkiškai šnekėti? Aš juk žemaitis. Ir lenkiškai nešnekėdamas, galiu būti
grafas, jeigu tik bagotas.
Taip mes ir nežinome, tikėti ar netikėti tuo, ką mums šneka Poškus „Grapas”.
Viekšniai turi sinagogą ir rabiną, cerkvę ir popą, bažnyčią ir kleboną su dviem vikarais. Dar
yra senukas altarista. Tik kirchės ir pastoriaus mūsų miestelis neturi. Mūsų miestelio vokiečiai
važinėja į kirchę kitame miestelyje.
Poškus „Grapas” mus moko:
— Ir popas, ir rabinas, ir mūsų kunigas — visi yra lygūs, ir visus juos reikia gerbti. Gražiai
pasveikinti, mandagiai kalbėtis, o mūsų kunigui reikia dar ir ranką pabučiuoti. Geri vaikai taip
daro.
374