3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Pylimas yra aukštai iškeltas, cementinis išmūrytas. Plūskos — iš dviejų dalių. Kai mala
vieneriomis girnomis, pakelia vieną plūskų pusę, kai mala dvejomis, valciuoja arba petliavoja —
atidaro abejas plūskas. Prieš plūskas, kaip ir seniau, yra geležinės redelės vandens atneštiems
šeberkštams sulaikyti, kad jie nepatektų ant trubinų.
Trubinai tebėra nuo 1917 metų, kuriuos padirbo Vincentas Juodeikis, kada melnyčią valdė
Monika Lengvenienė. Juos aplopo, bet naujų niekas nepadirbdina (taip pasakojo J. Pocius,
aprodydamas melnyčią).
Ant trečiojo melnyčios aukšto seniai yra pristatytas ketvirtas aukštas. Pati melnyčia
nubaltinta, bet per dažus matosi raudonos plytos.
Buvusiose „žmonių trobose” įtaisytas butas, taip pat ir buvusiose gyvenamose patalpose —
butas. Tuose butuose gyvena ne melnyčios darbininkai, bet pašaliniai žmonės.
1975 m. birželio 23 d. užrašė Amelija URBIENĖ.
Pastaba: Pranciškus Lengvenis buvo mano tėvas.
Kaip viekšniškiai su procesija ėjo į Žemaičių Kalvariją: Viekšnių krašto sakmės [5]:
Kraštotyrininkei Amelijai Urbienei 1977 m. spalio mėn. 25 d. taip papasakojo Pranė Jankutė,
gimusi 1900 m. Pagal Viekšnių muziejuje ir bibliotekoje esančius jos [A. Urbienės] tekstus
parengė kraštotyrininkas Bronius Kerys // Vienybė. — 1999. — Rugs. 9.
Urbienė Amelija. Pirmoji begėdystė. Panaktinė Viekšniuose: Viekšnių krašto sakmės [8] /
Pagal Viekšnių muziejuje ir bibliotekoje esančius kraštotyrininkės Amelijos Urbienės tekstus
parengė Bronius Kerys // Vienybė. — 2000. — Saus. 6. — Visas tekstas:
Pirmoji begėdystė
Nuo seno Žemaičiuose buvo įprasta, kad moterys ir vyrai negali kartu maudytis. Tatai laikyta
nepadorumu. Nuo amžių buvo atskirai vyrų ir moterų maudyklos. Visos žemaičių moterys iš
mažens buvo taip auklėjamos, kad nedrįsdavo nė per šimtą žingsnių prisiartinti prie vyrų
maudyklos. Vyrai vis prisitaikydavo žvilgtelėti į nuogalių moterų pusę. Bet kad būtų kada nors
maudęsi vyrai ir moterys kartu, šito niekas nebuvo girdėjęs Viekšniuose!
Mūsų miestelio vargonininkas Jeronimas Kačinskas turėjo du sūnus — Henriką ir Jeronimą.
Henrikas buvo mūsų miestelio pažiba ir pasididžiavimas. Jis buvo neeilinis žmogus — artistas!
Ir gyveno Henrikas jau ne mūsų miestelyje, o Kaune. Vis tiek jis buvo svajonė miestelio ir
apylinkės mokytojoms ir gimnazistėms. Kai vasarą parvažiuodavo pas tėvus, visos puoselėjo
slaptas viltis, dūsavo ir svajojo. Buvo dėl ko — gražaus stoto, juodaplaukis, dailaus veido,
Priešybė broliui Jeronimui — kresnam, strazdanotam ir raudonplaukiui.
Ir štai vieną vasarą (1926 ar 1927 metais) parvažiuoja Henrikas pas tėvus ir parsiveža žmoną!
Ne eilinę moterį — tikrų tikriausią šokėją, gražuolę iš gražuolių. Tokia ji daili, lieknutė,
smulkutytė, mažutytė, tarsi kokia lėlytė.
Tų metų vasara pasitaikė itin karšta. Viskas būtų praėję kaip ir kitomis karštomis vasaromis,
jeigu artistas ir šokėja nebūtų tą vasarą nusimaudę kartu. Ne nuogi jiedu maudėsi, bet maudėsi
kartu! To niekad nebuvo buvę Ventos vandenyse! Dieve, kas tada pasidarė mūsų miestelyje!
Nespėjo dar naujovininkai kaip reikiant nusidžiovinti, o jau žvalgai parnešė į miestelį sensacingą
naujieną. Miestelis suūžė. Moterys nebeužsičiaupė: šitokia begėdystė, per amžių amžius
nematyta, negirdėta!
O vyrai? Šaipėsi: jei jų pačios būtų nors kiek panašios į šokėją, tai ir jie neatsisakytų kartu
Ventoje pasipliuškenti...
Panaktinė Viekšniuose
Vieną šeštadienio popietę penktojo namo gyventojas atnešė mums panaktinės lazdą ir pasakė:
— Jūsų namui šiąnakt išpuola panaktinę eiti.
Mama paėmė lazdą ir pastatė ją virtuvėje į kertę. Pati išėjo pas Baselę dėl panaktinės susitarti.
Aš tą panaktinės lazdą iš visų pusių apžiūrėjau. Lazda kaip lazda — iš lazdyno išpjauta, žievė
nenulupta, už šluotkotį storesnė, man aukščiau pečių. Viename lazdos gale įtaisyta švilpynė —
įsuktas ištekintas vamzdelis, panašus į vamzdelį, kokį mes iš karklo išsisukam. Papūčiau. Švilpia
šaižiai. Bijojau stipriai pūsti, kad mama neišgirstų...
373