3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

jums tas arklys?” Anie: „Reik mums, ir gana!” Klebonas arklį davęs, ir anie piningus iš
klebonijos išvežę. Ateinąs klebonas į trobą: veiząs — išgriauto pečiaus vietoj didžiausia apali
duobė. Pradėjęs klausinėti. Tuomet Pranciškus ir Čeplinskis turėję pasisakyti, kad piningus
atradę. Anie visi trys tuos piningus ir pasidaliję. Iš tų piningų Pranciškus Lengvenis ir pradėjęs
statyti melnyčią.
(Užrašyta Viekšniuose 1977 m. birželio 21 d. iš Pranės Jankienės, gim. 1900 m.)
Kadangi rastieji pinigai buvę užkeikti (taip seniau šnekėjo žmonės ir šiandien dar kai kurie
tebešneka), tai visokios bėdos viena po kitos ir užpuolusios Pranciškų Lengvenį.
Bestatydamas melnyčią, jis pinigų pritrūkęs, pradėjęs skolintis iš visų, kas tik jam kiek galėjęs
paskolinti. Prirašinėjęs daugybę vekselių. Be to, mokėjęs „dideliu ponu nešties” — „kiek pats
gėręs, kiek negėręs, ale kitus vaišinęs”. 1909 m. kunigas Velavičius savąją melnyčios pusę
pardavė žydui Lesimui. Pr. Lengvenis savąją pusę tam pačiam žydui išnuomavo. Lesimas
supirko vekselius. Pr. Lengvenis neturėjo pinigų vekseliams apmokėti, buvo paduotas į teismą ir
pripažintas neišsimokančiu skolininku. Neišsimokantis skolininkas turėjo sėsti į kalėjimą.
Žinoma, Pr. Lengvenis šito nenorėjo, todėl jis 1911 m. pasitraukė į Vokietiją, kur išbuvo ligi
1914 metų. Grįžo prieš pat karą. Rusai, iš miestelio pasitraukdami, išvežė visus žydus. Atėję
vokiečiai „į melnyčią pastatę Pr. Lengvenį”. Kadangi jis mokėjo vokiškai, tai jis, kaip vertėjas,
su vokiečiais vaikščiojo po miestelį. Kai miestelį vėl rusai atkovojo, Pr. Lengvenis buvo
apkaltintas kaip „špijonas”, suimtas ir išvežtas. Kalėjime, kur sėdėjo ligi pat revoliucijos, jis
gavo džiovą. Grįžo 1919 m. ir 1922 m. pasimirė... Taip tie užkeikti pinigai ir neatnešė laimės
melnyčios statytojui.
1897 m. melnyčioje buvo įtaisytos dvejos girnos, šatrus, petlius ir pastatytos milui velti
mašinos, kurios ir 1916 m. tebestovėjo sugedusios pirmame malūno aukšte.
Pirmame aukšte — melnyčios įrengimai ir „žmonių troba”. (Žmonių troba — didelis
kambarys, pasieniais suolai, vidury stalas, kertėje pečius. Čia žmonės, atvažiavę susimalti, galėjo
ant suolų prigulti, prie pečiaus drabužius išsidžiovinti.)
Antrame aukšte — girnos, šatrus, petlius ir gyvenamosios patalpos (2 kambariai ir virtuvė).
Šalia atskiras kambarys meistrui ir gižiams. Jie čia negyveno, bet užeidavo pasiilsėti, pavalgyti.
Tretysis aukštas — bėlingis. „Ant bėlingio” didžiulis ratas maišams iš apačios į bėlingį
sutraukti. Bėlingio galas atitvertas — čia miegos už malimą gautiems grūdams supilti. Čia taip
pat maišus sunešdavo ir malėjai, jeigu tą pat dieną negalėdavo susimalti.
Po pirmuoju melnyčios aukštu — ratkamarė. Ratkamarėje — trubinai ir plūskos.
Kai statė melnyčią, supylė pylimą ir užtvenkė Ventą. Pakilęs Ventoje vanduo apsemdavo
Zaventės kaimo ūkininkų Jurciaus, Pargauskio, Vincento Juodeikio (sūnaus), Vincento Juodeikio
(tėvo) ir Kegrių kaimo ūkininko Jono Bukonto žemes. Pr. Lengvenis buvo įsipareigojęs
minėtiems ūkininkams malti viską veltui. Be to, Pr. Lengvenis veltui maldavo ir tiems
ūkininkams, kurie prisidėdavo prie pylimo taisymo, kai po pavasario potvynio reikėdavo vežti
žvyrą, akmenis, virbus suardytam ir apgadintam pylimui pataisyti. Už malimą Pr. Lengvenis ėmė
pinigais ir grūdais.
Grūdus atmieravo matu. Tai pusantro gorčiaus talpos medinis indas, padirbtas kaip koks
rankinis, tik aukštesnis ir siauresnis. Vienas mato šulas ilgesnis, kad būtų patogu ranka suimti ir,
įkišus į maišą, grūdų pasemti. Už vieno maišo sumalimą ėmė vieną matą, už didesnį maišą — 2
matus.
Žmonės, nenorėdami svorio maišuose gadinti, matus atmieruodavo namie ir atskirame maiše
atveždavo į melnyčią. Tada iškart melninkas paimdavo matą už visus maišus.
1918 metais Lesimas perėmė melnyčią (nuo 1915 m. ligi 1917 m. melnyčią valdė Monika
Lengvenienė). Po 1920 m. įtaisė valcus, 1925 m. — vilnų karšyklą (pastatė vilnoms šukuoti
mašinas) ir įrengė vilnų verpyklą ir milo velyklą. Be to, po 1928 m. pradėjo tiekti visam
miesteliui elektrą.
Kai per šį paskutinįjį karą vokiečiai sušaudė visą Lesimo šeimą, melnyčią buvo perėmusi
vokiečių valdžia. Ji iš melnyčios išvežė vilnų šukavimo ir vilnų verpimo mašinas.
Tarybiniais laikais direktorių ir darbininkų melnyčioje buvo daug — kaip dabar kad sakoma
— buvo didelis kadrų tekamumas. Pastaruoju metu melnyčios direktorius buvo Juozas Pocius,
buvęs svėrėjas. Dabar melnyčioje yra dvejos girnos, šatrus, valciai, petlius.
372