3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

„Taip pat panaudota vertinga medžiaga apie kailių išdirbimą, surinkta kraštotyrininkų:
A. Urbienės apie Viekšnių miestelio [...] kailiadirbį.”
Gedvilas Algirdas. Malūnas jubiliatas: Iš kraštotyrininko užrašų // Vienybė. — 1998. —
Saus. 13, 15: iliustruota. — Visas tekstas:
Tarp daugelio garbingų jubiliatų, kuriuos pagerbsime ateinančiais metais, bus ir senasis
Viekšnių malūnas. Jam šimtas metų. Apie sukaktį liudija memorialinė lenta, primenanti, kad
malūnas yra technikos paminklas, „gimęs” 1898 metais. Faktiškai malūno statyba buvo baigta
1897 m. antrą pusmetį, tačiau tuometinis savininkas Pranciškus Lengvenis jame darbą pradėjo
būtent 1898 metais.
Siūlau gerai žinomos Lietuvos kraštotyrininkės, neseniai mirusios mūsų kraštietės Amelijos
URBIENĖS prieš 22 metus užrašytą malūno istoriją, kuri dvelkia gražia šio krašto tarme.
Algirdas Gedvilas.
AMELIJA URBIENĖ. VIEKŠNIŲ MELNYČIOS ISTORIJA
Viekšnių melnyčia pamūryta iš raudonų plytų. Baigta statyti 1897 metais. Ją pastatė
Pranciškus Lengvenis (1855—1922).
Pranė Erlickienė (1892) atsimena Pranciškaus Lengvenio vestuves. Jis 1900 m. vedė Moniką
Juodeikytę (1882—1966). Nubėgęs vaikų būrys į melnyčią vestuvių pasižiūrėti. Išėjęs
Pr. Lengvenis, išnešęs paraikyto pyrago ir padalinęs vaikams. Taip pat kiekvienam vaikui davęs
žirnių rieškutes. Po to pasakęs: „Kai užaugsit, savo vaikams pasakykit, jog Viekšnių melnyčią
pastatė Pranciškus Lengvenis, kad jūsų tėvai čia galėtų duonai grūdų susimalti.”
Senesnieji žmonės ir dabar dar pasakoja, kaip tą melnyčią Lengvenis statęs ir per tą melnyčią
pats galą gavęs.
Kas gi toks buvo tas Pranciškus Lengvenis, galėjęs anais laikais melnyčią pastatyti? Ir kodėl
jis per tą melnyčią galą gavo?
Pranciškus Lengvenis buvo Milių kaimo ūkininko sūnus. Pats vyriausias, ir jam turėjo atitekti
gyvenimas (ūkis). Be jo, buvo dar trys broliai ir dvi seserys. Pranciškus gyvenimo nenorėjo ir jį
perleido jaunesniam broliui Antanui, pats išeidamas iš namų. Jis, kaip žmonių sakoma, buvo
devynių amatų meistras: mokėjo trobas statyti, stogus dengti, pečius mūryti, batus siūti, langus,
duris dirbti. Buvo raštingas. Lietuviškai rašė rusiškomis raidėmis. Mokėjo rusiškai, vokiškai.
Kadangi buvo labai dievotas, buvo nutaręs nevesti. Ėjo per žmones uždarbiaudamas ir
„bažninčias lankydamas”, kaip jis pats sakydavo.
Sukalbėjo Pranciškus Lengvenis pamūryti Tryškių klebonijoj pečių. Reikėjo išgriauti senąjį ir
mūryti naująjį...
Čia ir prasideda toji istorija apie Viekšnių melnyčią ir paties Pranciškaus Lengvenio pražūtį.
Begriaudamas pečių, Pranciškus Lengvenis radęs pinigų „pilną čigūninį katilą — taip aplink
sieką”. Piningus pasidalinę su klebonu pusiau. Turėdamas tiek daug piningų, ėmęs ir sumislijęs
Pranciškus Lengvenis pastatyti Viekšnių miestelyje melnyčią. Kad rusų valdžia „nesikabinėtų”
— iš kur jis tiek daug pinigų gavęs, sudaręs jis fiktyvią sutartį su kunigu Velavičiumi. Niekam
niekados jis nepasisakęs, ar kunigas prisidėjęs bent kiek pinigų prie melnyčios statymo, ar
neprisidėjęs, to niekas nežinojo ir nežino, kaip iš tikrųjų buvo...
Priedas prie aprašo „Viekšnių melnyčios istorija”
Esu girdėjusi dar vieną pasakojimą, iš kur Pranciškus Lengvenis gavo piningų Viekšnių
melnyčiai statyti.
Pranciškus Lengvenis dirbęs kartu su Čeplinskiu Tirkšlių klebonijoj. Ten anie dėję grindis,
mūriję pečius. Tuo laiku Tirkšliuose klebonu buvęs kunigas Vilimavičius. Prieš aną buvęs
klebonas — kunigas Žukauskis — jau buvo miręs. Kunigas Žukauskis aplink piningus žinojęs.
Buvęs prasitaręs: „Pry manęs bus pastatyta Tirkšliuose graži bažninčė. Rasis iš ko statyti.”
Kunigas Žukauskis miręs staigiai (apopleksija), nepasakęs niekam apie piningus. Piningai buvę
lenkų sukilėlių ir buvę paslėpti klebonijoje.
Pr. Lengvenis su Čeplinskiu, ardydami grindų lentas ir griaudami seną pečių, atradę čigūninį
katilą auksinių piningų. Anie paprašę klebono, kad tas duotų arklį. Klebonas klausiąs: „Kam
371