3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

— Mes esame jau pusiaukelėj, o tu pradžioj gyvenimo. Nedaryk niekuomet kitam to, ko
nenori, kad tau kitas darytų. Kitas negali tau skriaudos atleisti, kaip ir tu pats negali kitam
atleisti.
Gerai atsimenu, kaip buvau kartą pas Biržiškas baliuje. Tas buvo 1937 metais. Vieną dieną
atėjo Biržiškų Anusė (tarnaitė — red.) ir pakvietė mane į balių. Sakė, kad tame baliuje iš
apskrities daug svečių būsią. Apsirėdžiau puikiau ir nuėjau į tą balių. Įeinu, pasisveikinu. Veizu
— už stalo sėdi apskrities viršininkas, policijos viršininkas, mūsų kanauninkas Navickis, kiti
kunigai, apskrities inžinierius Sidabras, Biržiškų motina, Vaclovas ir Viktoras Biržiškos.
Mykolas Biržiška už stalo nesėdi — vaikščioja po kambarį ir visus svečius vaišina. Kai aš įeinu,
Mykolas Biržiška visiems svečiams pasako, kas aš toks esu. Tuomet pavadina ir mane už stalo.
Ima ir paklausia Biržiškienė inžinieriaus:
— Prašom pasakyti, dėl ko Stankui leido pastatyti kalvę miestelyje taip arti gyvenamųjų
namų?
Kanauninkas nuo savęs dar pridūrė:
— Iš vienos bažnyčios pusės kodylija Bružas, iš kitos — Stonkus.
Matai, tamsta, Bružas turėjo vilnų karšyklą netoli bažnyčios, o aš kalvę.
Taip užklaustas inžinierius paaiškina visiems, kad jis buvo atvažiavęs, apžiūrėjęs vietoj
sklypą. Pagal įstatymus pramoninių pastatų prie svetimo rubežiaus neleidžiama statyti, todėl
pagal planą kalvei statyti buvęs duotas leidimas toliau nuo rubežiaus, kur Stonkus ir pasistatęs
kalvę. Tatai girdėdamas, Mykolas Biržiška pasakė:
— Mamyte, nesijaudinkite. Kalvės dūmai nėra kenksmingi žmogui. Ir bitės gali gyventi prie
kalvės. Taip pat kalvė niekam netrukdo. Žinau, Kaune prie pat bažnyčios yra didžiausias metalo
fabrikas, bet šis triukšmas netrukdo žmonėms melstis. Leiskim žmogui dirbti. Ir mums, mamyte,
reiks vartelius pasidirbinti, zovieskėlius langams naujus sudėti... Matai pati, mūsų varteliai jau
griūna...
Taip ir pasidariau Biržiškoms reikalingas. Ir kanauninkui taip pat buvau reikalingas: arklius
kausčiau, žemės ūkio padargus taisiau, naujus dirbau. Taip pat ir prie bažnyčios dirbau: armatūrą,
kryžių ant bažnyčios bokšto padirbau.
Dar ir taip su Biržiškomis buvo... Biržiškų kieme augo didelis kaštanas. Ėmė vėtra ir perlaužė
tą kaštaną. Atėjo pas mane Mykolas Biržiška ir paprašė tą kaštaną nupjauti sulig kelmu. Tuo
metu turėjau du gizius: Joną Grybauskį iš Gyvolių kaimo ir Albertą Krutinį iš Reivyčių kaimo.
Nuėjom visi į Biržiškų kiemą. Veizu į kaštaną ir misliju, kaip čia jį nupjauti sulig kelmu. Jei
pjausim iš karto — virs ir gali sode obelis išlaužyti. Pasiūliau kaštaną pjauti dalimis. Pasidirbom
ant karties skriemulį. Parsinešiau kobinį šakoms nuleisti genėjant. Nugenėjom šakas, paskui patį
kaštaną dalimis supjaustėm — ir taip sulig kelmu nurėžėme. Kai pabaigėme darbą, Mykolas
Biržiška ir sako man:
— Turi auksinį pakaušį — greit sumislijai! Aš šįryt visą rytą galvojau apie tą kaštaną.
Vaikščiojau ir vaikščiojau, galvojau ir galvojau ir nieko nesumislijau... Sumokėsiu, kiek norėsit.
Sakyk, kiek? — klausia.
Aš ir sakau:
— Po penkis litus.
Mykolas Biržiška kad sušuks nusisukęs:
— Oi ne! Ne!
Aš vėl:
— Kiek tamsta duosi, tiek ir užteks.
Ir žinai — davė visiems po butelį ir po dešimt litų... Paprašė ir ant pietų. Tie pietai buvo geri:
paukštiena, pyragėliai, grafinas.
Tai taip ir gyvenome su Biržiškomis kaimynystėje, nesibardami.
Rozga Leopoldas. Akmenės kraštas. — Naujoji Akmenė: „Vienybės” redakcija, 1992. —
48 p. — P. 31. — Tekste: Kraštotyrininkė Amelija Urbienė padovanojo Viekšniams daug savo
darbų.
Morkūnienė J. Kailių išdirbimas Lietuvoje XIX a. antroje—XX a. pirmoje pusėje // Lietuvos
etnologija: Amatas ir kūryba. — Vilnius, 1997. — T. 2. — 316 p. — P. 111—206. — P. 115:
370