3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Į meistro V. Vasaičio darbų parodos atidarymą rinkosi Viekšnių „Spalvarnio” klubo nariai —
menininkai, kiti, besidomintys keramika, senaisiais amatais. Kultūros centro direktorė Birutė
Švažienė džiaugėsi, kad žengtas pirmas žingsnelis atgaivinant senuosius Viekšnių amatus.
„Pažintis su Vygantu užsimezgė prieš metus, — pasakojo direktorė, — jau žadėjome jį kviesti į
šventę, o dar taip sutapo, kad Vygantas ir puodininkų mokyklą atidarė, kad kitus pamokytų.”
„Tai pranoko visus lūkesčius, — neslėpė džiaugsmo B. Švažienė. — Juk Viekšniai visada buvo
puodų sostinė, tad Vygantui išjudinus gal nebesustosime, tęsime jo pradėtą darbą ir atkursime
puodininkystės tradicijas.”
V. Vasaitis, pristatydamas parodą, pasakojo, kad tai — kelerių paskutinių metų darbai. Prieš
porą metų buvo susidomėjęs japoniško stiliaus darbais, paskui ėmėsi lietuviškų puodų ir kitų
keramikos darbų rekonstrukcijos. „Negaliu sakyti, kad tai mano darbai ir apskritai negaliu
pavadinti to menu, — kukliai pasakojo menininkas, — tai kopijos arba restauruoti daiktai.” Ypač
įdomiai atrodė puodynės, papuoštos tošimi. „Su tošimi dirbti mokiausi iš mažeikiškių
Ramanauskių”, — prisipažino Vygantas. Bandė meistras ir iš arabų pasimokyti, tačiau
mieliausiai žiūrisi jau jo paties sukurti darbai, gimę, anot autoriaus „iš lietuviškų blevyzgų”.
Keramikas juokavo: „Šalta buvo šią žiemą, štai ir kvailiojau.” Ir „prikvailiojo” visokių indų su
paukščiukais, „dainuškomis”, linksmais piešiniais.
Atidaryme dalyvavęs kalvis Česlovas Pečetauskas labai džiaugėsi gražia paroda ir pritarė
norui atgaivinti senuosius amatus. „Besidominčių tikrai netrūksta, — tikino kalvis. — Ypač
įdomu vaikams. Tai patyriau porą dienų padirbęs su jaunimu „Virvytės” stovykloje.”
Tiek V. Vasaitis, tiek Č. Pečetauskas ir kiti atidaryme dalyvavę menininkai vienu balsu
tvirtino, kad reikia suskubti mokytis iš dar gyvų senųjų meistrų, išsaugoti tai, kas dar likę,
atgaivinti praeitį ir pritaikyti šiandieniniam gyvenimui.
Baigdama parodos atidarymą Kultūros centro direktorė sakė, kad dabar jau gėda žengus pirmą
žingsnį sustoti vietoj. Pradžia — tai pirmoji respublikinė Amatininkų šventė, įvyksianti per
Žolinę, antrasis žingsnis — Amatų centro Viekšniuose įkūrimas.
Plastinina Bernarda. Končiutė Rūta. Viekšniai gali didžiuotis turtingu paveldu / Ir Jono
Strazdausko nuotraukos // Santarvė. — 2007. — Spalio 2: iliustruota. — Tekste:
Penktadienį ir šeštadienį Viekšnių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje ir Mažeikių politechnikos
mokyklos Viekšnių filialo salėje vyko konferencija „Anuo metu Viekšniuose...”, skirta Europos
paveldo dienoms ir profesoriaus Mykolo Biržiškos 125-osioms gimimo metinėms.
Jos darbe dalyvavo Vilniaus dailės ir Lietuvos muzikos akademijų, Lietuvių literatūros ir
tautosakos instituto, Vilniaus ir Šiaulių universitetų, Lietuvos istorijos instituto lektoriai.
PRISIMINĖ KATALIKIŠKĄJĄ PRAEITĮ
Iškilmingas renginys prasidėjo bažnyčioje šv. Mišiomis už viekšniškius Biržiškas. Po to
konferencijos dalyviai išklausė Valstybinio Vilniaus kvarteto koncerto, buvo atliekami
W. A. Mocarto, J. Haidno, F. Šuberto ir J. Naujalio kūriniai. Dainavo solistė profesorė Regina
Maciūtė.
Konferencijos dalyvius sveikino Vilniaus dailės bei Žemaičių akademijų rektorius profesorius
dr. Adomas Butrimas. Jis perskaitė Žemaičių akademijos tarybos nutarimą, kuriuo Kaziui Misiui
už Žemaitijos istorijos ir šaltinių mokslinius tyrimus suteiktas garbės daktaro vardas. Signatarų
klubo vardu sveikino Klemas Intas.
Viekšnių kapinėse padėta gėlių ant profesorių Biržiškų tėvų kapo.
Konferencijos ir paveldo dienų atidarymas prasidėjo po pietų pirmuoju posėdžiu, skirtu temai
„Katalikų šventovės praeities pėdsakais”.
Remdamasi išlikusiais dokumentais, konferenciją pranešimu apie Viekšnių bažnyčios istoriją
pradėjo Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto daktarė Dalia Ramonienė. Ji atkreipė
dėmesį į keletą svarbesnių šios bažnyčios praeities bruožų.
Kuo įdomūs Viekšnių bažnyčios vargonai? Į šį klausimą atsakymą buvo galima rasti
pasiklausius Lietuvos muzikos akademijos daktaro Girėno Povilionio. Šis žmogus yra
apvažiavęs visas šalies bažnyčias, gerai susipažinęs su jų visų vargonais ir apgynęs disertaciją šia
tema. Tad jam nebuvo sudėtinga palyginti šį muzikos instrumentą su tokiais pat kitų bažnyčių
vargonais.
37