3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

mokinio prie mokinio ir rodė, rodė, kalbėjo, kalbėjo... Kiekvieną jos žodį dėjomės į širdį, ir jis
ten pasiliko visam mūsų gyvenimui.
Kad mes atsimintume mūsų pirmąją mokyklą ir neužmirštume vienas kito, Mokytoja
suorganizavo medelių sodinimo šventę. Kiekvienas tądien atsinešėme po sodinuką. Medelius
sodinome prie pat mokyklos. Mokytoja pamokė mus ne tiktai kaip medelį pasodinti, bet ir kaip jį
prižiūrėti, kad nenunyktų, o užaugtų didelis medis. Mokytoja sugebėjo įdėti į mūsų širdis meilę
pačių sodintiems medeliams. Ji sakė, kad privalome savo medelius lankyti, prižiūrėti, gėrėtis.
Žinoma, lankydami medelius, čia mes visada susitiksią vienas kitą, neužmiršią niekad mokyklos,
draugų ir jos — Mokytojos.
Nors daug metų prabėgo nuo tų dienų, bet mes — tie buvusieji Emilijos Kentraitės-Tėvelienės
mokiniai — ir šiandien dar aplankome savo sodintus medelius. Dabar medeliai yra jau didžiuliai
medžiai, o mes — nusenę. Mūsų sodintų medžių eilė labai išretėjusi, ir mūsų pačių eilė taip pat
vis retėja ir retėja...
Dar keli žodžiai apie mano Pirmąją Mokytoją. Emilija Kentraitė-Tėvelienė yra gimusi
1899 m. Grįžusi iš tremties (iš Altajaus krašto) šiuo metu ji gyvena Šilutėje, savo dukters
šeimoje. Kai susitikome po daugelio nesimatymo metų, išbučiavau rankas visų jos buvusių
mokinių vardu. Reikėjo pamatyti, kaip verkė dvi senutės — Mokytoja ir jos mokinė...
Rozga Leopoldas. Vaikams apie vaikystę // Vienybė. — 1989. — Spal. 14. — „Beržai” ir
„Laikas bėga...” iš Amelijos Urbienės knygos „Aš ir mano seneliai”.
Spalio 28 dieną savo 70-metį pažymėsianti Viekšnių vidurinė mokykla gali didžiuotis šimtais
savo auklėtinių, kurie savo darbu ir kūryba turtino bei puošė gimtąjį kraštą. Tarp mokyklos
auklėtinių darbų šventės dalyviai matys ir šią kuklią knygutę, „Vyturio” leidyklos šiemet išleistą
vaikams. Tai Amelijos Urbienės beletrizuoti pasakojimai apie čia, Žemaitijoje, Viekšnių
apylinkėse, prabėgusią vaikystę. Autorė gimė 1909 metais netoli Viekšnių, čia lankė mokyklą. Ji
yra atlikusi didelį kraštotyrininkės darbą, aprašiusi šio krašto amatus, papročius, tautosaką,
šventes. Didelį pluoštą savo darbų prieš keletą metų kraštotyrininkė padovanojo gimtiesiems
Viekšniams, prie aviatoriaus A. Griškevičiaus muziejaus veikiančiai etnografinei ekspozicijai.
Manome, kad ir suaugusiems skaitytojams bus malonios pora ištraukų iš A. Urbienės knygos
„Aš ir mano seneliai”.
Leopoldas Rozga.
Tokius juos prisimenu: Kalvio Domo Stonkaus pasakojimas apie savo kaimyniškus
santykius su profesoriais Biržiškomis / Domo Stonkaus (g. 1912), gyv. Viekšniuose, pasakojimą
užrašė 1985 m. birželio 24 d. Amelija Urbienė: Užmiršti istorijos puslapiai // Vienybė. — 1990.
— Rugpj. 23. — Visas tekstas:
1935 metais apsiženijau su Stase Rupkaite. Ana turėjo namus ir nemažą žemės sklypą
Viekšnių miestelyje. Mūsų žemė rubežiavosi su Biržiškų žeme iš vakarų pusės. 1936 metais ant
mūsų žemės pasistačiau kalvę. Kalvei statyti gavau leidimą ir stačiau pagal tuo metu išleistus
Lietuvos įstatymus. Prieš pradedant kalvę statyti, iš Mažeikių atvažiavo inžinierius Sidabras,
apveizėjo sklypą ir pasakė, kad savo kalvę galiu statyti tiktai toliau nuo Biržiškų žemės. Matot,
aš ketinau savo kalvę pasistatyti prie pat rubežiaus.
Kad ir artimi kaimynai buvome su Biržiškomis, ale pas anuos aš niekuomet neužeidavau,
nebent jeigu kartais paprašytas ką nors pataisyti. Tankiausiai tik per tvorą pasišnekėdavome.
Atsimenu, kaip vieną kartą per tvorą pasišnekėjau su profesorium Mykolu Biržiška. Buvo vasara.
Neatsimenu, kuriais tai metais buvo. Matau iš savo kiemo per tvorą, kad dekį ant žemės
pasiklojęs, savo sode guli profesorius Mykolas Biržiška ir sklaido didžiausią knygą. Aš ano ir
klausiu:
— Apie ką tamsta toj knygoj taip skaitai?
Profesorius atsako man:
— Apie senovės lenkų tikėjimą.
Po to pamokomai man dar pasakė:
369